Įžeidimai

Iliustracija: Mindaugas Danys / flickr.com

Vienas žmogus ėmė viešai įžeidinėti filosofą.
– Tu bedievis! Girtuoklis! Valkata ir vagis!
Mąstytojas atsakė tiesiog šypsena.

Sceną stebėjęs dabita paklausė filosofo:
– Kaip tu gali pakęsti tokius įžeidimus ir leistis taip žeminamas? Negi tavęs tai visai neskaudina?
Mąstytojas dar syk nusišypsojo ir tarė:
– Eime su manimi.

Dabita nusekė iš paskos į apdulkėjusį sandėliuką. Šeimininkas uždegė žvakę ir ėmė raustis senose dėžėse. Pagaliau radęs gerokai kandžių apgadintą kostiumą sviedė jį dabitai tardamas:
– Pasimatuok, manau, kad tau bus kaip tik.

Dabita sugavo kostiumą ir apžiūrėjęs tarė:
– Kam man šie skarmalai? Aš padoriai apsirengęs, o tu turbūt visai kuoktelėjai, – ir metė drabužį atgal šeimininkui.
– Aha, matai, tu nenorėjai vilktis šių skarmalų, – tarė filosofas, – taip ir aš nepuoliau matuotis tų purvinų žodžių, kuriuos man šveitė tas žmogus.

Pykti dėl įžeidimų – tai matuotis skarmalus kuriuos jums kažkas numeta.