Jaučiu, kad esu uždariusi savo širdį naujai meilei
Sveiki,
sunku apie tai kalbėti, bet jaučiu, kad esu uždariusi savo širdį naujai meilei. Kiekvieną kartą, kai sutinku naują vaikiną, nueinu į kelis pasimatymus, pabūnu kartu. Po kažkiek laiko jis panori rimtesnių santykių, tada draugystės aš atsisakau, nes bijau ir nesu tikra, kas gali manęs laukti vėliau, ir ar aš esu pakankamai pasiruošus būti nuo kažko nors truputį priklausoma. Jaučiu didelę atsakomybe ir svarbiausia, ar aš mokėsiu mylėti tą žmogų ir neįskaudinti? Aš tiesiog bijau rizikuoti ir dažniausiai lieku nelaiminga, gilioj depresijoj.
Emilija (vardas pakeistas)
Komentuoja psichologas Edvardas Šidlauskas:
Sveiki, Emilija,
ačiū Jums už klausimą, džiugu, kad nors ir nelengva apie tai kalbėti, bet vis dėlto parašėte mums. Iš Jūsų laiško galima numanyti, kad romantiškų santykių ugnis yra skaudžiai, ir matomai ne vieną sykį, nudeginusi.
Gal būt tai ir paaiškina tą jausmą, jog kas kart sutikusi naują vaikiną tarsi užsidarote. Tiesiog savisaugos instinktas, keldamas nerimą ir naujo skausmo baimę, siekia Jus apsaugoti nuo praeityje patirtų bėdų, tad ima skelbti pavojaus signalus. Širdis pripildyta tokio nemalonaus jaudulio, tiesiog nebeturi vietos naujai meilei ar švelniems jausmams.
O jei dar ir vaikinas kažkiek spusteli, norėdamas daugiau artumo, suprantama, kad tai tik padidina įtampą, tad nieko nuostabaus, jog neištvėrėt ir toliau bendrauti atsisakote.
Kadangi nesijaučiate santykiuose saugi, turbūt visai natūralu, jog mintis, kad vienaip ar kitaip gali tekti priklausyti nuo naujo „skaudintojo“ kelia abejones, nerimą ir artimesnių santykių vengimą .
Kita vertus, visai suprantama ir tai, jog matydama, kad negalite atsakyti į kito jausmus imate abejoti pačia savimi, nesate tikra ar galėsite žmogų padaryti laimingą, bijote nuvilti, įskaudinti, kaip rašote…
Apsunkinta, supančiota visų šių jausmų nebedrįstate užmegzti naujo ryšio ir kas kart praleisdama progą susipažinti su jaunu ir įdomiu žmogumi tiesiog kaupiate apmaudą.
Iš esmės esate tarsi įklimpusi vienoje ir toje pačioje situacijoje, t.y. patiriate tam tikrą vidinį konfliktą, viena Jūsų dalis šaukia „eik, rizikuok, mėgink!”, o kita įsikibus karčių praeities epizodų stabdo Jus visomis išgalėmis.
Kad ir kokia būna įtempta karo mūšių eiga, sužeistuosius, be jokių svarstymų, siunčia į ligoninę, vėliau gal net išleidžia atostogų pas artimuosius, karas jiems pasibaigia. Mano supratimu, Jūsų atvejis labai panašus. Tarsi pašautas paukštis veržiatės skristi į pietus, o juk tokioje kelionėje net sveikiesiems pritrūksta jėgų.
Manau, kad tik išsigydžiusi širdies žaizdas ir sutvirtėjusi galėtumėte mėginti užmegzti darnius ir pilnaverčius santykius. Juk neprivalote žūtbūt įsimylėti šiandien, kuo greičiau, ar tiesiog dabar… Išleiskite save atostogų! Visai pravarti čia galėtų būti ir psichologo konsultacija.
Linkėjimai,
Psichologas Edvardas Šidlauskas | psichika.eu
Iliustracija: Garon Piceli / Pexels.com