fbpx

Jauna architektė ilgai nesuprato, kad serga depresija: liūdesį malšinau alkoholiu
4.1 (14)

Premium licence

Pandemija visame pasaulyje stipriai išaugino psichikos sutrikimus patiriančių žmonių skaičių. Jaunai architektei, kuri norėjo būti pristatyta Ievos vardu, ji taip pat tapo lūžio tašku, kai gražiausius gyvenimo metus, kupinus aktyvaus laisvalaikio, draugų ir kelionių staiga pakeitė monotoniška kasdienybė, atnešusi didžiulį išbandymą ir psichikos sveikatai.

Ieva džiaugiasi, kad savo istoriją šiandien gali pasakoti be ašarų, nors dar visai neseniai tai būtų sunkiai įsivaizduojama. Apie depresiją prabilti nutarusi moteris sako norinti papasakoti, kaip galima padėti su depresija susidūrusiam žmogui, nes jos aplinkoje tų žinių labai trūko – artimiausi žmonės šią žinią pasitiko su nepasitikėjimu ir dalino patarimus, kurie su depresija kovojančiai Ievai buvo nereikalingi ir skaudūs.

„Depresijos įveikimo centro“ įkūrėja ir psichologė Aušra Mockuvienė pabrėžia, kad rimtai nepriimdami žmogaus atviro pasidalinimo rizikuojame praleisti progą padėti, nes jis gali nebesurasti jėgų dar kartą kreiptis pagalbos: „Ypač reikėtų vengti griežtų vertinimų, apibendrinimų ir susilaikyti nuo patarimų – kur kas geriau būtų ramiai išklausyti, patikinti, kad žmogus ne vienas ir reikalui esant sulauks pagalbos“.

Pirmieji depresijos ženklai

Paskelbus pandemijos suvaržymus, Ieva apsigyveno su vaikinu, kad galėtų daugiau laiko leisti kartu. Šis džiugus pasikeitimas moteriai tapo ir rimtu iššūkiu, reikėjo daug laiko apsiprasti. Tuo pačiu Ieva nusprendė per karantiną išjudinti susikaupusius seniai atidėliotus darbus, tačiau didelis tempas ilgainiui labai nuvargino, vis rečiau likdavo jėgų ir laiko atsipūsti. O kur dar stresas ir nežinomybė dėl ateities, savo bei artimųjų sveikatos plintančio viruso akivaizdoje.

„Nuotaika blogėjo, dažnai būdavau irzli ir viskuo nepatenkinta, todėl pradėjau ieškoti būdų, kaip save pradžiuginti, susiradau nuotolinius fotografijos, gitaros kursus, jungiausi prie sporto programų, bet greitai pastebėjau, kad nebesiseka ilgesnį laiką išlaikyti dėmesio. Be to, pradėjau ilgai neužmigti naktimis, kartais prasivartydavau net iki 4 val. ryto, ir pabusdavau jau pavargusi. Vis laukdavau savaitgalio, bet jį pramiegodavau ir save nuolat graužiau, kad nieko doro nenuveikiu. Kadangi man labai svarbus bendravimas, visus susitikimus su draugais perkėlėme į internetinę erdvę, ir net nepastebėjome kaip dažnuose vakarėliuose ėmė vyrauti nesveikas maistas ir alkoholis. Man pradėjo smarkiai augti svoris, o tai labai pakenkė savivertei, ėmiau save dėl visko kaltinti, atrodė, kad aplinkiniai mane laiko apsileidusia ir nuolat stebi“, – prisimena Ieva ir sako tuo metu neturėjusi nei menkiausio įtarimo, kad jos sunkėjanti savijauta galėtų būti susijusi su depresija.

Gyvenimas sunkėja

Vėliau pandemijos ribojimai Ievai smogė dar skaudžiau – darbe teko apsiriboti sėdėjimu prie kompiuterio, nors anksčiau moteris labiausiai mėgavosi susitikimais su užsakovais, vizitais į statybinių medžiagų parduotuves ir statybų aikšteles. Ieva prisimena, kad darbe nebematė prasmės ir ten nueidavo tik sukaupusi visas jėgas, o išėjusi iškart pradėdavo verkti, ir taip iki pat namų.

„Vaikinas iš pradžių klausdavo, kas man nutiko, bet greitai tai tapo mums taip įprasta, kad kartais tiesiog abu pradėdavome juoktis iš to beviltiškumo. Bent kelias savaites verkdavau kiekvieną vakarą ir niekaip negalėjau nei sau, nei kitiems paaiškinti kodėl. Grįžusi namo labai skubėdavau atsijungti ir visi mano vakarai baigdavosi „Netflixu“, taure vyno ir traškučiais, ar kokiu kitu nesveiku maistu – tai man atrodė vieninteliai likę malonumai. Emociniai persivalgymai tapo kasdienybe, energijos nebeturėjau niekam, net su draugais pabendrauti reikėdavo save versti, ir visąlaik jaučiausi tarsi gyvenčiau kažkokiam transe, labai atitolusi nuo pasaulio“, – sunkiausias dienas prisimena Ieva.

Tuo pačiu priduria, kad pasakoti apie savo būseną net ir artimiausiems žmonėms buvo gėda: „Man atrodė, kad mano problemos mažos, jausdavausi kalta, nes kiti žmonės prarado darbus, serga, miršta, o man iš pažiūros tarsi viskas gerai, visko pakanka, bet vis tiek esu nepatenkinta“, – atvirauja moteris. Panašiai ir su tėvais – nors iš pradžių jiems minėdavo, kad jaučiasi pervargusi, išsekusi, tačiau jie skubėdavo siūlyti įvairiausius sprendimus, kurie Ievą nuteikdavo gynybiškai ir skatino atsiriboti: „Jų patarimai skambėdavo kaip užstrigusi plokštelė. „Daugiau būk lauke!“ – bet gi aš tai jau darau. „Mažiau laiko praleisk prie ekrano“ – žinau, kad taip reikia, bet tuo metu tai man buvo vienintelis dalykas, padėdavęs nuraminti mintis. Arba dar: „Tu perdaug stresuoji“ – man ir pačiai tai akivaizdu, bet argi tokie žodžiai gali padėti nebestresuoti?“

Lemtinga antraštė

Kurį laiką gyvenusi su vis sunkėjančia depresija, ją visu stiprumu pajuto pasibaigus karantinui: „Kai viską atidarė – išsigandau, kad nieko nebenoriu. Nebedžiugino net anksčiau labiausiai mėgtos veiklos. Supratau, kad su manim kažkas stipriai negerai, bet kas tai galėtų būti nesupratau“.

Vieną eilinę bemiegę naktį, Ievos dėmesį patraukė straipsnio antraštė: žmonės nežino, kaip gydyti depresiją, ir jie gydosi alkoholiu. Ši antraštė, pasak Ievos, tarytum pabudino ir paskatino ieškoti informacijos apie depresiją. „Depresijos įveikimo centro“ puslapyje radusi išvardytus galimus simptomus, suprato, kad daugelį jų patiria, tačiau patikėti vis tiek buvo sunku: „Pamenu, skaitau ir galvoju: viskas man tinka, bet negi man gali būti depresija? Visuomet maniau, kad depresija yra kažkas žymiai blogesnio, juk aš nenoriu žudytis“. Visgi tame pat puslapyje rasta „Burnso depresijos skalė“ rodė sunkią depresiją. Ieva sako nustebusi, kad vietoje liūdesio ją aplankė didžiulis palengvėjimas, nes pagaliau tapo aišku, kas su ja vyksta, ir kad reikia kreiptis pagalbos.

„Depresijos įveikimo centro“ psichologė Aušra Mockuvienė pastebi, jog „žmonių įsivaizdavimai apie depresiją dažnu atveju nėra tikslūs, pavyzdžiui, iki šiol paplitęs manymas, neva su depresija susiduriantis žmogus turėtų būti prikaustytas prie lovos ir nebegalėti pasirūpinti savimi, arba, priešingai, depresija nuvertinama kaip „tinginystė“ bei „išsidirbinėjimas“. Neretai tokiomis pažiūromis būna persiėmusi ne tik su depresija susidūrusio žmogaus aplinka, bet ir pats žmogus. Tačiau iš tikrųjų turėtume bet kokio sunkumo depresiją vertinti rimtai ir laiku suteikti žmogui pagalbą, kitu atveju rizikuojama, kad žmogaus būklė tik sunkės ir taps nepakeliama“.

Kaip padėti sergančiajam depresija?

Internete radusi savipagalbos programą „Be depresijos“, Ieva nusprendė nedelsdama užsirašyti. Tuo pat metu pasiryžo savo sunkumais pasidalinti su draugais, tačiau užaujautos ir paguodos nesulaukė, tik vertinimus, neva jokia speciali pagalba nereikalinga, pakaktų tiesiog daugiau aktyvios veiklos. Vienas artimas draugas Ievai mestelėjo: „Iš kur žinai, kad neprisigalvoji, ar buvai pas psichologą?“ Tai viena iš priežasčių, kodėl šiandien Ieva nori dalintis savo istorija – kad papasakotų, kokios svarbios su depresija susidūrusiam žmogui yra aplinkinių reakcijos, kaip svarbu sulaukti palaikymo ir supratimo.

„Kokios pagalbos tuomet būtumėte norėjusi?“, – klausiame Ievą. „Man būtų pakakę paprastų žodžių: suprantu, kad tau nelengva, būsiu šalia, jei ko prireiks. Geriau visai nieko nesiūlyti, o tiesiog pasikviesti draugą pasivaikščioti, pavaišinti jį arbata, paklausti, kaip jaučiasi, apkabinti, jeigu žmogus nori. Svarbu duoti laiko ir pasitikėti, kad pati ateisiu, jei norėsiu pasikalbėti. Labai gražiai tai pajuto mano vaikinas – kai grįždavau namo, apkabindavo, pasakydavo, kad myli, ir leisdavo pabūti vienai, sutvarkydavo namus, kad man nereikėtų rūpintis buitimi. Toks tylus rūpestis man buvo didžiausias palaikymas“, – apie santykių svarbą gijimui svarsto Ieva.

Kaip įveikti depresiją

Programos metu Ieva kas savaitę turėjo vertinti savo savijautą „Burnso depresijos skalės“ pagalba. Jaučiamas pokytis motyvavo eiti pirmyn. Moteris atkreipia dėmesį, jog programoje kas savaitę žengiamas naujas mažas žingsnis, o temos, kurioms reikia daugiausiai energijos, kaip fizinis aktyvumas, numatytos vėlesniame etape, kad iki to laiko žmogus turėtų pakankamai jėgų jas įgyvendinti.

„Temos atrodo paprastos, bet yra esmingai svarbios, ir analizuojamos mokslinių argumentų kalba. Pradėjome susidėliodami dienos ritmą. Labai svarbu būti sau griežtu draugu, nusistatyti ribas ir jų laikytis – kada keltis, gulti, valgyti, dirbti, o kada – ilsėtis ir atsidėkoti sau už tai, ką nuveikiau. Kalbėjome apie mitybą – kaip maitintis, kad geriau jaustumėmės. Psichologė pasakojo apie dienos šviesos reikšmę mūsų organizmo apykaitos ciklams ir dienos ritmo sureguliavimui. Taip pat apie ruminavimą – mintis, kurios užsisuka mūsų galvose ir vis sugrįžta keldamos neigiamas emocijas. Mane kaip tik nuolat kamavo tokios įkyrios juodos mintys, kurios dar ir keldavo baimę. Pavyzdžiui, dėl darbo, gaudydavau žvilgsnius ir atrodė, kad viršininkas ir visi aplink galvoja, kad prastai dirbu. Sapnuodavau, kad mane atleis. Tad psichologė pristatė strategijas, kaip tas mintis valdyti, kaip pastebėti, kas jas sukelia ir užbėgti už akių. Mes visą laiką kūrėme planus, kaip sau padėti, nes kai taip nutinka – jau būna vėlu, reikia ruoštis iš anksto“, – programos naudas vardina pašnekovė.

Ievos savijauta nuolat gerėjo, depresijos balas pagal „Burnso depresijos skalę“ sumažėjo nuo 67 iki 14, tai reiškia, kad stipri depresija virto lengva. Programa jau baigėsi, tačiau moteris ir toliau savo jėgomis laikosi jos metu nusibrėžtos krypties. „Pagerėjo miego kokybė, todėl pavyksta anksčiau atsikelti, esu gerokai energingesnė ir darbe nuveikiu daugiau – visi sako, kad net mano akys šviesesnės. O kai pasitaiko sunkesnė diena, kai nesiseka ir trūksta jėgų, save drąsinu: rytoj pradėsiu iš naujo ir grįšiu į gyvenimą naujomis jėgomis. Apskritai, pastačiau save į prioritetų pirmąją eilę ir dabar su savimi elgiuosi kaip su geriausia drauge. Žinau, kad depresija gali sugrįžti, bet esu rami, kad viskas bus gerai, nes jau gerai žinau, ką su ja daryti“, – apibendrina pasakojimo herojė.

Įvertinkite!
[Balsavo: 14 Vidurkis: 4.1]

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.