Ką aš darau savo gyvenime ne taip?
0 (0)

10 Responses

  1. Elena parašė:

    Vaikeli, aišku viena – tėvai nepažino tavęs kaip asmenybės ir nedėjo tam pastangų, turėjo vieną, paprastą supratimą apie gyvenimą ir kaip turi elgtis vaikai ir kaip tėvai juos turi auklėti, ir movė visus iš eilės ant to kurpalio. Deja, tau iš prigimties tas kurpalis netiko. Šiaip yra tėvų darbas pažinti savo vaiką, jo reakcijas, poreikius ir atitinkamai pritaikyti savo „auklėjimą”, kad vaikas tobulėtų, tačiau augtų mylimas ir jaustųsi priimtas. Deja, ne visi tėvai yra tokie, kurie iki to patys prisikapstė. Dauguma yra paprasti žmonės, kurie tiesiog elgiasi taip pat, kaip elgėsi jų tėvai. Nesusimąstydami. Ir jeigu kažkas neinasi, tai kaltas tas, kas kelia problemas. Pvz. tu. Vietoj to, kad ravėtum tobulai burokus be jokio paaiškinimo, klausinėji. Čia, manau, yra vienas iš didelių ir labai svarbių tavo gyvenimo žingsnių tavo gyvenime – atleisti tėvams, kad jie buvo ir yra tokie, kokie yra. Toliau – mokykis save priimti save tokia, kokia esi. Ir save mylėti. Sau atleisti, kad iš karto nemoki sėdėti vagoje taip, kad tau būtų patogu. Žinau, ką kalbu, visą gyvenimą kentėdavau vagoje kasdama bulves, būdavau paskutinė, ir mano sena močiutė mane vis gėdindavo. O aš esu lėta iš prigimties, ir man svaigsta galva pasilenkus iki šiol. Man ilgai užtruko suprasti, kad tai visa giminė buvo neteisi, laikydami mane tingine. Toliau, susirask tokią aplinką, kurioje jautiesi gerai būdama savimi tokia, kokia esi. Tai yra įmanoma, prisimink patyrimus pas psichologę. Tikriausiai tu ir esi miestietė iš prigimties, ieškok būdų persikelti į miestą, jei jauti, kad ten tave traukia. Jei tau sako, prapulsi, nebūtinai taip ir bus. Greičiausiai jie teisūs – prapultum kaime, kur kaimo visa aplinka nelimpa prie tavo tikrosios prigimties. Dar vienas darbas, kuris tavęs laikia gyvenimo kelyje – mokykis atsiriboti nuo informacijos, kuri tau kenkia. Aš irgi to mokausi. Einu per sunkų gyvenimo etapą, mano mama vos aparpuolio negavo, vaje vaje vaikeli, kaip tau sunku. Aš jai sakau – mama, jeigu tu dejuosi ir didinsi mano sunkumo jausmą, aš turėsiu su tavim nustoti kalbėtis. Nes šiuo metu aš vos pakeliu savo jausmus, o tavo jausmų negaliu priedo pakelti. Visus šiuos žingsnius gali daryti ir paraleliai – daugiau reikšmės teikti tam, kas TAU svarbu, gera, jauku, traukia ir t.t., susirasti tave palaikančią ir tave stiprinančią aplinką (ir žmones taip pat), ir atsiriboti nuo tau kenkiančių kitų žmonių įtakų. Pirmi žingsniai greičiausiai bus be proto sunkūs. Nusiteik tam. Bet kaip matau, sunkiose aplinkybėse jau esi įpratusi gyventi. Tai yra tavo stiprybė. Panaudok ją ne tam, kad ir toliau kentėtum klimpdama toj pačioj pelkėj (menkina artimieji, lieki nepriimtinoj aplinkoj, etc.), o keisdama aplinkybes į sau palankias. Pirmus sunkumus tikrai ištversi. O po to, pamatysi, labai greitai pradėsi jausti, ar eini teisinga SAU (tai gali būti visiškai priešinga tam gyvenimui, kurį „sėkmingu” laiko tavo artimieji) linkme iš to, kad kai kurios gyvenimo sritys gerėja. Su kai kuriais naujais pažįstmais bendraudama jautiesi geriau, darbas, užsiėmimas, kurį pradėjai, nes jautei, kad vidinis balsas link to kreipia, tau einasi geriau nei melžimas ar burokų ravėjimas ar žoliapjovės laido laikymas), jausiesi labiau gerbiama ir t.t. ir pan. Tie pirmi atsiradę palaikomieji ženklai tau padės ir toliau žengti savame nelengvame kelyje. Tačiau žiūrėk, kad tai būtų TAVO kelias, o ne kelias, kurį tau parinko kiti. Nes kaip matai, kitų parinktas kelias tave tik menkina, tai ne tavo kelias. Kelias bus nelengvas, nes gavai sunkią pradžią, dėl neteisingo tėvų auginimo gavai žemą pasitikėjimą savimi, pasaulio baimę, ir esi toli nuo terpės, kurioje tau gerai. Bet kelias bus labai įdomus, nes eidama juo atrasi save, gerus jausmus, geras būsenas, pasitenkinimą ir vidinę striprybę. Žinoma, iš pirmo žingsnio jis netaps rožėmis klotas, bus to skausmo ir sunkumų, nes tai, ką darysi, bus tas pats, kas išarti dirvoną. Bet tavo sunki vaikystė tau davė aukso gabalą – gebėjimą iškęsti sunkumus. Tad atsispirk nuo jų, ir drąsiai leiskis savęs ir SAVOJO gyvenimo link. Ir nebijok, nepaklysi, turi viduje vidinį kompasą, jis tau beeinant pasakys, kas tavo, o kas ne. Ir nebijok eit lėtai – kai po kelių metų apsidairysi, pamatysi, kad tie, kurie greituoliai, tebestovi vietoj užsikuotę, o tu ėjai lėtai, bet palikai visus toli už savęs! Laiminu Tave tavo kelyje, Brangioji. Tik ženk pirmą žingsnį. O po jo dar vieną… ;)

  2. Elena parašė:

    P.S. Dviračiu išmokau važiuoti maždaug po 15 metų po to, kai išsilaikiau vairavimo teises. Mano tėvas irgi man sakė, kad niekada nesugebėsiu vairuoti mašinos. Žodžiu, žinau, ką sakau ;)

  3. S. parašė:

    komentaruose paprastas zmogus geriau atsake merginai, nei psichologas.. nuvyle toks mechaniskas ir nejautrus psichologo atsakymas. Ir kuo gi uzkliuvo merginos issiblaskymas? Mano nuomone, ji turi daug rimtesniu problemu, kurias reiketu komentuoti ir padeti spresti. Pritariu Elenai, linkiu laisko autorei istrukti is kaimo aplinkos, butinai susirasti koki nors darbeli ir save islaikyti, kad turetu pasirinkimu. Miesteliuose ir miestuose yra daugiau pasirinkimu, nei kaime. Turi buti netoliese kokiu nors jaunimo organizaciju, biblioteku, kulturos vietu. Bendrauk su tokiais zmonemis. Galbut tu esi menininke, busima rasytoja arba mokslininke, brangioji, tu esi talentinga, visada bus kam burokus raveti, o tu ieskok savo kelio ne darzo lysvese. Atsiskyrimas nuo tevu dazniausiai eina per konflikta, bet veliau santykiai vel susitvarko. Gal astrologija ir neatnes tau turtu, bet kazin ar burokai atnes. Yra ir kitu specialybiu, kurios leidzia prasigyventi. Tikrai nerekomenduociau eiti pas kunigus, nes baznycioje, kaip zinia, klausimai irgi yra nepageidaujami, ten reikalaujama besalygiskai tiketi tuo, kas tau sakoma, nors ir norisi pagristai tam priestarauti. Jei imanoma, susirask kokia psichologe, gyvai arba per skype (kad ir bibliotekoje, jei turi prieiga prie interneto). Esi smalsi ir protinga mergina, linkiu rasti bendraminciu ir savo autentiska, originalu kelia, klausyti savo vidinio balso. Buk lojali visu pirma sau, o ne kitiems. Rekomenduoju sias knygas, jei turesi galimybe: Gabaus Vaiko Drama (Alice Miller), Begancios su vilkais (Clarisa Pincola Estes), Nepramintuoju Taku (Scott Peck) – knygose informacija vertingesne, nei zurnaluose. Sekmes ir visada klausyk vidinio balso.

  4. Lilly parašė:

    Labas. Man – 23. Čia tiek visko prirašyta, skaitau skaitau ir neina suprast, iki tokių smulkmenų leidiesi į kalbas. Šiaip, kai kurias problemas, kurias aiškiai įžvelgiau, pergyvenau ir pati. Pvz. kai kas nors juokiasi ir atrodo, kad iš tavęs. Man taip buvo visoj paauglystėj, vengdavau prasilenkti su didesnėm kompanijom. Tik jau būdama pilnametė, persikrausčiusi į miestą studijuoti, pradėjau su tuo kovoti ir susigalvojau pratimą, kurį taikiau sau nuolat ir turbūt tai man padėjo. Tarkim, eini gatve ir reikia pasukti į kitą gatvę, o ten ant suoliuko sėdi žmonės – kalba ir juokiasi. Aš žinojau, kad iš pradžių jie tikrai juokėsi ne iš manęs, nes manęs paprasčiausiai nematė. Tada nekreipdama į juos dėmesio, lengvu žingsniu pro juos praėjau. Jie vistiek juokėsi, bet aš kaliau sau į galvą kad ne iš manęs – juk ir pirmai juokėsi. Žmonės tiesiog kalba ir juokiasi! Aš pati taip darau! Ir kas kartą, kai pakliūdavau į panašią situaciją, galvodavau tą patį, elgiausi taip pat. Teko lipt per save, bet padėjo. Dabar jau negalvoju nieko – tiesiog einu. Juokiasi – tegul juokiasi. Jei kas sudomina – atsisuku, pasižiūriu. Kartą laukiant troleibuso stotelėje sėdėjo šutvė – įkaušę, aiškiai traukė toliau linksmintis. Juokėsi iš visko, skaldė tokius bajerius, kad aš nesusilaikiau ir pradėjau juoktis pati. Jie pamatė, užkalbino ir atvažiavus mano troleibusui palinkėjo gero vakaro. Ir toliau juokėsi iš savo nesąmonių. Taip aš atsikračiau tų įkyrių minčių.
    Kitas dalykas – telefonas, pilnas numerių, bet nenaudojamas. Aš pati neturiu daug draugų. Tiksliau, turiu keletą tikrų draugų – laiko patikrintų. Turiu daug šiaip draugų – su kuriais bendrauju kartais, ar kai susiklosto tam tikros aplinkybės. Turiu daug pusbrolių – su jais bendrauju tik kai būna šeimos šventės – kalėdos ir pan. Ir turiu be galo daug pažįstamų. Anksčiau niekada niekam pirma nerašydavau sms. Susirašinėjau tik su tais, kas man pirmi parašydavo. Kaip ir tu – nenorėjau trukdyti, galvojau kad gal nenori su manim bendraut. Bet čia vėl įsikišo mano studijos. Reikėdavo kokios grupiokų pagalbos dėl paskaitų – ir niekur nesidėsi, reikia jiems parašyt – nelauksiu kol jie man parašys arba neparašys. Ir rašydavau – per skaipą, feisbuką, sms. Kartą rašant kursinį siaubingai nusibodo – dalykas neįdomus, nors imk ir apsivemk. Tai žinutę „labas, kaip sekas rašyt kursinį?” išsiunčiau skaipu pusei grupiokų. Beveik visi atrašė, pradėjom susirašinėt, kiti atrašė vėliau. Gavosi taip, kad teko nemiegot visą naktį, kad suspėčiau padaryt – nes visą vakarą prasirašinėjau su grupiokais. Taip ir pralaužiau ledus. Gyvendama bendrabutyje sulaukdavau kaimynų svečiuose. Ir jų pagalbos prireikdavo – pvz kompiuteris streikuoja, ar stiklainio neatidarau – eidavau ir pas vaikinus kaimynus. Tai gaudavosi, kad už sutvarkytą kompiuterį darau vakarienę. Už paskolintus miltus – vaišinu pyragu. Kažkaip ir barake ledus pralaužiau, nebuvo baisu nei šiaip užeiti, nei ko nors pasiskolinti. O ir kiti pas mane ateidavo.
    Dar parašysiu vaikinų-antrų pusių tema. Aš šiuo metu neturiu vaikino. Bet kol kas dar nepanikuoju dėl šito – aplink mane visi susižada, tuokiasi arba vaikus gimdo. Jau ir iš mamos ir brolio pusės jaučiu spaudimą – reikia žento ieškot. Bet nekreipiu dėmesio – dabar 21 amžius. Atrodo tikrai visi tuoj sukurs šeimas. Bet pažiūrėjus plačiau – po kokių 10 metų tuoktis gal iš vis nemadinga bus. Ok, būkim banalūs – pažiūrėkim į holivudą – jie diktuoja mums madas. Kad laimingai ištekėt ir gimdyt galima ne tik būnant 25, bet ir 35 ir 40 metų. Nereik čia iš karto galvot – „man 24, jau laikas šeimą kurt” – eiktu, dabar patys pačiausi metai. Dabar galima klysti, keliauti, eksperimentuoti, savanoriauti, ieškoti savęs – studijuok ką tik nori. Juk su kiekviena įgyta profesija tu tobulėji. Beje, apie savanorystę. Mano dabartinė situacija neleidžia man šituo užsiimti, bet teko šiek tiek laiko savanoriauti viename renginyje, kuris truko keletą mėnesių. Žinok, tai idealus būdas sutikti bendraminčių. Galima ir užsienyje savanoriauti, kur suteikia ir maistą ir apgyvendinimą.
    Anyway, prirašiau ir aš visą romaną. Tikiuosi, kažkuo padėjau. Ieškok savęs ir rasi. Nes kelią nueina einantieji, o ne tie, kurie stovi vietoj.

  5. Sandra parašė:

    Sveika Marina,

    Tu plačiai apibūdinai savo gyvenimą ir drįsčiau teigti, kad labai atvirai. Daug žodžių nereikia Marina, galima sakyti, pati atsakei į savo klausimą. Dabar išrašei savo mintis, beveik viską kas tave kankina. Po ranka turi savo atsakymą – skaityk jį daug kartų, kol galiausiai susivoksi savo jausmuose.
    Patarimų gali būti daug ir įvairių. Nėra vieno teisingo.
    Nežinau, kodėl taip atvirai išsireiškiai. Galbūt tau reikia palaikymo, o gal pritarimo, jog elgiesi teisingai?
    Gyvenimas nėra rožėmis klotas ir kitų minčių skaitymas – nėra išeitis. Tu pati žinai atsakymą geriau nei bet kas kitas.
    Gal ir nevertėtų to sakyti, bet pasakysiu. Šiaip, kai žmogus pasiklydęs savo gyvenime, savo jausmuose – tinka apslankyti pas vieną žmogų. Tai – psichoterapeutas. Jis gali būti specialistas ir netgi tik draugas.
    Kodėl taip patariu? Su jais gali kalbėtis ir jie mažai kišasi į tavo sprendimus. Ar žinojai, kad žmogus, kalbėdamas daug valandų ir pasakodamas ką išgyveną – sau geriausia pagalba? Taip galima rasti atsakymą.
    Bet žinoma, čia tik patarimai iš mano pusės.
    Jei atvirai Marina, iš tavo laišką aš supratau, kad tu žinai atsakymą, kodėl taip yra ir kodėl parašei šį laišką. Nemanau, kad ieškai atsakymo, galbūt tai įvardinčiau kaip motyvacijos trūkumą toliau judėti į priekį. Galbūt tau paranku gyventi taip kaip yra, bet tave „krapšto” lauk ir nuolatos tau tai primena? O tau savaime tas nepatinka ir bandai ieškoti atsakymų?
    Galbūt per daug grieštai išsireiškiau ir jokiu būdu „neužsipuolu”. Gerai pagalvok ko nori iš gyvenimo. Kaip pati sakei – jis per trumpas.
    Žiūrėk į priekį ir išdrįsk pagaliau tai padaryti (manau giliai širdyje žinai ko nori.

    Sėkmęs Tau.

  6. Specialistas parašė:

    Nesistebiu tokiu komentarų kiekiu. Tai daug dažnesnė situacija, nei dauguma žmonių įtaria. Tiesa sakoma, žmonės dažnai žino atsakymus ir tai ką jiems daryti reikia, ar bent jau jaučia juos, tačiau ištrūkti vis tiek neįstengia. Štai tokia dažniausia problemą, kuri neretai lieka taip ir neišspręsta, sukaustanti žmogų į savotišką vegetacinį kokoną visam gyvenimui. Manau ne vienam yra tekę tokių atveju sutikti. Būtent todėl labai būtinas gyvas specialistas, dargi ir esant reikalui duodantis konkrečius nurodymus, būtent tam, kad išjudinti, suteikti postūmį. Jo žmonėms tikrai dažnai reikia. Kitų analogiškos patirtys gali motyvuoti, pasiūlyti naudingų elementų, bet šiaip tinka gan mažai, nes vienas pagrindinių akcentų yra mažiau sekti kaip ten kiti gyvena ir nerimauti dėl to kaip tau tai netinka ar tinka ir vietoj to kurtis tokį gyvenimą kokio tau reikia.

  7. simpl parašė:

    Kaip Sandra rašė, perskaityti laišką ne vieną kartą.. Man abejonių nekelia mintis, kad prieš siunčiant šį laišką, jis buvo perskaitytas mažiausiai 20 kartų ir ne tik tikrinant klaidų.
    Todėl jei trumpai, problemą išryškinti galima pamėginus laišką perskaityti iš antro galo, einant nuo paskutinės pastraipos link pirmos..

    Gana sunku buvo skaityti šį laišką, gyvenimo istoriją, todėl, kad išsyk norisi atsakyti išsamiai, nuodugniai išanalizuoti ir parašyti dukart ilgesnį atsakymą… Nors išminčiai yra pasakę, kad „Tobulumas pasiekiamas ne tada, kai nebėra ko bepridėti, o kai nebėra ko išmesti”. Nuoširdžiai linkėčiau,kad likimas, ar žvaigždės, ar Dievas (kas kuo tiki) būtų palankūs ir nušviestų situaciją ryškiai ir aiškiai, kaip meno paveikslą; kaip stiprių ragų ir trimitų balsai rūke nustelbia kliuksinčias samanas.
    Mergina, tu turi atsitiesti. Nuo buroklapių ir bulvių. Tau skirta studijuoti knygas! Retas knygas. Ir retas, 1 iš 1000, jas tesupras.

    Tarkim astrologijos knygos. Va, pagavau. :) Kodėl? Todėl kad mergina, tu, jas gali suprasti, o kiti gali suprasti tik horoskopus. Bet ar žinai, kad tikslus astrologas per dieną uždirba daugiau nei kainuoja 10 maišų bulvių. Arba viena indaplovė.
    Esmė ne tame, kas kiek kainuoja, o kas kam GABUS sugeba dirbti ir padaryti darbą.

    Nes, kad pinigai, kartais, jug antraeilis dalykas, tiesa?.. Palyginus su tuo, kad gali pasidalinti savo žiniomis, sumanymais, kad gali sužinoti kažką naujo, kad patobulėji vidumi, kad žinai ir supranti viską visa galva aukščiau nei kiti, kad gali dalintis tuo ką vertini Tu..

    Apmaudu, kad aplink nežinojimas labiau vertinamas nei žinios..
    Kur tos žinios padėtos? Ten, kur visos knygos – bibliotekoje ir skaitykloje. Būtinai būtinai siūlau susidomėti „Rakto” žurnalais, kur ne vien apie jyotish astrologiją pasakojama. Gal ir daugiau atsakymų ateis su laiku..

    Tik šiukštu nepamiršk psichologo duoto kvėpavimo pratimo. Nepersistenk, daryk protingai, kasdien tuo pačiu laiku ir galima duoti garantiją, kad po 5 dienų pusės šių klausimų nebeliks.
    Kodėl? Todėl kad taip rašoma ir itin retose knygose. Paprasčiausiai, gal, tokia viena iki šiol dar nepapuolė į rankas. :)

  8. Miss parašė:

    Labas, Marina… As taip pat augus kaime, ukininku seimoj. Sunkus darbas nuo vaikystes, demesio ir meiles stoka, nes darbai pirmoj vietoj. Is prigimties buvau kovotoja ir su laiku ismokau ir uz savo teises pakovot. Tau niekas gyvenimo nesukurs ir nepagerins… Reikia tau paciai uz save pastovet, kad ir kaip sunku bebutu. Man yra 31 metai ir esu daug ka isgyvenus pati… Turejau ne mazai draugiu ir draugu, bet su laiku ir jie dingsta, kaip pati sakei- susikuria savo seimas ir draugai tampa nebesvarbus. Bet kad ir kaip nesutartum su seima- veliau gyvenime, jie tampa artimesni nei draugai, bet kai jau su jais nebegyveni- santykiai tampa artimesni, siltesni. Nereikia kreipt demesio i tai, ka aplinkiniai ir kaimynai apie tave galvoja, nes visiems niekada neitiksi. Zmones visad mego apkalbinet ir apkalbines… Kartais kiti nenori i savas problemas pazvelgt- tai ziuri su pavydu i kitu.. Gyvenimas per trumpas ir jei esi nelaiminga cia ir dabar- keisk aplinkybes, nes jei yra taip blogai, kur esi ir kad nematai vilties taip toliau gyvent- tai ka prarasi, jei bandysi keist savo gyvenima, kuri tik paciai reiks gyvent ir uz kuri esi tik pati atsakinga. Esi protinga, tik gyvenimo nemacius. Viskam buna pirmas isbandymas. O del meiles ir nepergyvenk- ji ateis, kai maziausiai to tikieses ir kai jos neieskosi. Man buvo taip sunku ir tiek daug problemu, kai bandziau uz save pastovet ir nuo seimos atitrukt ir laime susirast, kad net pasirizau palikt sali.. Cia buvo ir ne pyragai- pinigu stoka, keiciau darbus viena po kito… Bet susitvarkiau savo gyvenima ir atradau laime ir pati save. Reikia tik drasos ir ryzto, ir nustot pergyvent del to, kad kiti tavimi patenkinti butu. Buk savimi- cia laimes raktas!!!

  9. Edvardas parašė:

    Sveika Marina,

    Suprantu tavo jausmus, nes savo vaikysteje ir paauglysteje patiriau panasu auklejima kaip ir tavo tevu. Per daug apie tai nesigilinsiu, bet noriu, kad zinotum, jog yra ir kitu zmoniu kurie kovoja su tokiomis paciomis problemomis.Is esmes Elena tau parase labai gera atsakyma.Turi rasti buda istrukti is tos aplinkos kurioje esi dabar. Jei neturi galimybiu persikraustyt, bandyk rast sau artima veikla kuriai skirtum daug laiko ir kuri teiktu tau dziaugsmo. Sakei, megsti dainuoti, piesti? Pradek rupintis Savo laime ir nustok sureiksminti savo seimos komentarus. Zinau, kad tai yra sunku padaryti, nes tavo seima tokia artima tau. Bet tik tu esi atsakinga uz savo gyvenima. Ir nors sie laikai nera niekam lengvi, mes visi galim jaustis gerai sioj akimirkoj. Niekad nepasiduok ir nebijok suklysti.
    Linkiu Tau istrukti is sitos emocines busenos :)

  10. Laima parašė:

    Sveika, Marina.

    Man dalia gal išpuolė dar nedėkingesnė nei tau. Vaikystėje buvau artimiausių žmonių blogų emocijų nuleidimo kanalizaciniu vamzdžiu. Buvo daug ir psichologinio smurto, ir fizinio, nepriekaištingai įkaltas kaltės jausmas dėl visko, dėl ko tik įmanoma (ar net neįmanoma) apkaltinti. Visi laužė, tyčiojosi, kas tik netinėjo. Ir jiems pavyko, mane sulaužė smulkiai. Pagrindinė būsena – esu niekas ir nieko niekada nepasieksiu, esu niekam nereikalinga, neįdomi, net nepakenčiama.
    Jau perkopiau 50. Iki šiol atsiraitojus rankoves darbuojuos su per menka saviverte, galynėjuosi su vis išsprūstančiu nepilnavertiškumo jausmu, kompleksų krūva, su \”ką žmonės pasakys\”, vis dėl visko teisinuosi. Ir… pagaliau einasi lengvai. Prieš 10 metų palikau visiškai viską, pakeičiau visus žmones. Iš mano \”seno gyvenimo\” liko tik vaikai, mama, telefono numeris ir santuokinė pavardė. Mama – tik iš reikalo, pareigos. Dabar esu ten, kur ir turiu būti ir tik dabar pradedu daryti tai, ką, manau, seniai reikėjo išdrįsti, kam turiu gerus duomenis. Dabar jau kas kartas jaučiu kaifą laimėjus mažytį \”mūšį\” už save, savo teises, nuomonę, individualumą. Įsivažiavau, tai duodasi lengvai, smagiai. Buvo psichologų, šiaip gerų ir išmintingų žmonių. Manau, per mažai buvo skaitymo, reikiamų knygų. Man labiausiai padėjo visko kas liūdina, džiugina, piktina, pakylėja išrašymas. Man tai tapo pačia puikiausia ir paveikiausia terapija. Reikiamų žmonių ne visada pasitaiko, psichologams reikia pinigų. Rašymui gi tereikia rankos, lapo ir pieštuko. Neretai šitas būdas net geriau, nei rašymas kompiuterio klaviatūra.
    Gal tau būtų išmintingiausia gilintis į astrologiją, gal tai tavo \”arkliukas\” ir sėkmės durų raktas. Jei paaiškės, kad ne, reikia pasitelkti visą savo gamtos suteiktą intuiciją (ją vis ugdant, įdėmiai ir kantriai klausant savo vidaus) ir ieškoti savo turto, gebėjimų, stipriųjų duomenų, gautų iš gamtos. Ir tada viskas pajudės. Kai atrandi savo \”turtus\”, nebelieka nei laiko, nei noro gilintis į kitų nuomones, graužtis, visa tai nublanksta, atitolsta. Daug lengviau ne atsisakyti to kas nepatinka, trukdo, o keisti į tai, kas patinka, džiugina, stumia į priekį.
    Neretai man geri sufleriai išmintingų, žymių žmonių mintys.

    \”Geriausias laikas – dabar, blogiausias – sulaukti tinkamo momento.\”
    \”Nori būt laiminga? Būk! Ir tepadėsi tu pati sau ir tegu nesugebės tau sutrukdyti niekas.\”
    \”Ne šventieji puodus lipdo.\”
    \”Ar artima giminystė, sena draugystė pakankamai svarūs argumentai bendravimui, meilei? Ne, nebūtinai.\”
    \”Didžiausias priešas – nepasitikėjimas savimi.\”

    Tai tik mano nuomonė. Gal per daug apie save parašiau, bet su viltim, kad tai gali būti tau naudinga. Labai norėjosi padėti bent truputį. Kas ką bepatartų, galutinis sprendimas turi būti tik tavo.
    Linkiu neužtrukti tiek ilgai, kiek užtrukau aš.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.