Ką daryti kai nebegali gyventi kartu, bet ir skirtis nenori?
1 (1)

poros-santykiai

Unsplash / Pixabay

Kaip išgelbėti santuoką? Ar verta ją gelbėti? Ką daryti žmonėms, kurie kartu nebegali gyventi, bet ir skirtis nenori? Kas galėtų padėti? Savo patirtimi dalijasi garsus amerikiečių rašytojas Ričardas Polas Evansas (Richard Paul Evans)…

Ilgametis karas

„Mano vyresnioji dukra Džena neseniai man pasakė: „Kai buvau maža, labiausiai bijojau, kad jūs su mama išsiskirsite. Bet kai man sukako 12 metų, nusprendžiau, kad gal taip būtų buvę geriau – jūs gi nuolat bardavotės!” Nusišypsojusi ji pridūrė: „Vis dėlto aš džiaugiuosi, kad jūs pagaliau sutariate.”

Daugybę metų mes su žmona Kere kariavome. Atsigręžęs atgal, aš nelabai suprantu, kaip mes apskritai galėjome susituokti, – pagal savo charakterius nelabai tikome vienas kitam. Kuo ilgiau gyvenome, tuo smarkiau reiškėsi prieštaravimai. Turtai ir garbė nepadarė mūsų gyvenimo lengvesnio. Atvirkščiai: problemos tik padidėjo. Tarpusavio įtampa pasiekė tokį tašką, kad būsimą savo knygos pristatymo turnė regėjau kaip išsigelbėjimą – nors ir laikiną. Mes pykomės taip dažnai, kad nebegalėjome net įsivaizduoti ramaus gyvenimo dviese. Mes graužėme vienas kitą ir abu stengėmės slėpti savo skausmą po akmeninėmis sienomis, kuriomis apsitvėrėme širdis. Mes buvome prie skyrybų slenksčio ir daug kartų apie jas kalbėjome.”

Užtvanka griuvo

„Tuo metu buvau išvykęs, kai užtvanka griuvo. Mes vėl susibarėme kalbėdami telefonu, ir Kerė numetė ragelį. Jaučiausi įširdęs, bejėgis ir vienišas. Supratau, kad tai riba: daugiau nebeištversiu.

Tada kreipiausi į Dievą. Tiksliau – užsipuoliau Dievą. Stovėjau duše, viešbutyje, Atlantoje, ir rėkiau Dievui, kad ši santuoka – klaida, ir daugiau aš taip gyventi nebegaliu. Taip, mintis apie skyrybas nepakenčiama, tačiau skausmas, kurį kelia bendras gyvenimas, mane nukamavo. Jaučiau įniršį ir sutrikimą. Negalėjau suprasti, kodėl mums su Kere taip sunku būti kartu. Giliai širdyje žinojau, kad mano žmona – geras žmogus. Ir aš geras žmogus. Tai kodėl mums nepavyksta sutarti? Kodėl aš vedžiau moterį, kurios charakteris taip netinka manajam? Kodėl ji nenori keistis?

Galiausiai, užkimęs ir visiškai sugniužęs, aš atsisėdau ant grindų ir pratrūkau raudoti. Iš nusivylimo tamsos atėjo nušvitimas. Tu negali jos pakeisti, Rikai. Tu gali pasikeisti tik pats. Ir aš pradėjau melstis. Jeigu tu negali pakeisti jos, Dieve, tada pakeisk mane. Aš meldžiausi pusę nakties. Meldžiausi kitą dieną skrisdamas lėktuvu ir važiuodamas keliu į namus, kuriuose manęs laukė šalta žmona, greičiausiai nė nepažvelgsianti į mano pusę. Tą naktį, kai mes gulėjome savo lovoje taip arti vienas kito ir tuo pat metu taip toli, aš supratau, ką turiu daryti.”

„Tu nieko negali padaryti!”

Kitą rytą, dar gulėdamas lovoje, atsigręžiau į Kerę ir paklausiau: „Kaip aš galėčiau praskaidrinti tau dieną?”
Kerė pasižiūrėjo į mane piktu žvilgsniu: „Ką?”
„Kaip galėčiau tavo dieną padaryti geresnę?”
„Niekaip, – nukirto ji. – Kodėl klausi?”
„Todėl, kad aš rimtai, – atsakiau. – Aš tik noriu sužinoti, kaip galėčiau tavo dieną padaryti geresnę.”
Ji pasižiūrėjo į mane ciniškai. „Nori ką nors padaryti? Puiku. Išplauk virtuvę.”
Man regis, žmona galvojo, kad aš sprogsiu iš pykčio. Bet aš tik linktelėjau: „Gerai.”
Atsikėliau ir išploviau virtuvę.
Kitą dieną paklausiau to paties: „Kaip galėčiau tavo dieną padaryti geresnę?”
„Sutvarkyk garažą.”
Giliai įkvėpiau. Tą dieną reikalų turėjau iki kaklo, ir supratau, kad žmona tai pasakė tyčia, kad mane paerzintų. Norėjau jai atrėžti… bet, užuot išsiliejęs, atsakiau: „Gerai.”
Atsikėliau ir dvi valandas tvarkiau garažą. Kerė nežinojo, ką ir galvoti.
Išaušo kita diena.
„Ką galiu padaryti, kad tavo diena būtų geresnė?”
„Nieko! – atšovė ji. – Tu nieko negali padaryti! Prašau, liaukis.”
Aš atsakiau, kad negaliu liautis, nes daviau sau žodį.
„Kaip man praskaidrinti tau dieną?” – „Kodėl tu taip elgiesi?” – „Todėl, kad tu man brangi. Ir mūsų santuoka taip pat.”

Kitą rytą aš paklausiau to paties. Ir dar kitą. Ir dar… Paskui, kitos savaitės viduryje, įvyko stebuklas. Kai išgirdo mano klausimą, Kerės akys pritvinko ašarų. Ji ėmė verkti. Nurimusi pasakė: „Prašau, nebeklausk manęs šito klausimo. Problema ne tu, o aš. Aš žinau, su manimi sunku. Nesuprantu, kodėl tu iki šiol esi šalia.”

Aš švelniai paėmiau jai už smakro ir pažvelgiau tiesiai į akis. „Todėl, kad aš myliu tave, – pasakiau. – Kaip galėčiau praskaidrinti tau dieną?” – „Tai aš turėčiau tavęs to paklausti.” – „Turėtum, bet dar ne dabar. Dabar aš noriu pasikeisti. Tu turi žinoti, kiek daug man reiški.” Žmona padėjo galvą man ant krūtinės. „Atleisk, kad taip siaubingai elgiausi.” „Aš tave myliu”, – pasakiau. „Ir aš tave myliu, – atsakė ji. – Kaip galėčiau praskaidrinti tau dieną?” Kerė švelniai pažvelgė į mane: „Gal pabūkime dviese kurį laiką? Tik tu ir aš.” Nusišypsojau: „Aš to labai norėčiau!”

Poreikis rūpintis

„Daugiau nei mėnesį kas rytą aš jos klausiau, kaip galėčiau praskaidrinti jai dieną. Mes liovėmės bartis. Paskui žmona manęs klausdavo: „Ką norėtum, kad padaryčiau dėl tavęs? Kaip man tapti geresne žmona?”

Siena, skyrusi mus, sugriuvo. Mes atvirai pradėjome kalbėtis apie tai, ko abu norime iš gyvenimo ir kaip galime vienas kitam suteikti daugiau laimės. Ne, mes neišsprendėme iškart visų savo problemų. Aš netgi negalėčiau sakyti, kad mes daugiau niekada nesipykome. Tačiau pasikeitė mūsų barnių turinys. Jie neteko tos pykčio energijos, kuri buvo anksčiau. Nė vienas iš mūsų nebenorėjo sužeisti kito.

Jau trisdešimt metų mes su Kere esame vedę. Aš ne tik myliu savo žmoną – man ji patinka. Man patinka su ja būti. Ji man reikalinga, aš jos noriu. Daugelis mūsų skirtybių tapo stipriosiomis mūsų pusėmis, o kai kurios, kaip parodė laikas, nebuvo vertos mūsų nervų. Mes išmokome geriau rūpintis vienas kitu, svarbiausia – pradėjome jausti tokį poreikį.

Santuoka reikalauja pastangų. Lygiai taip pat pastangų reikalauja tėvo vaidmuo, rašytojo darbas, rūpinimasis savo kūnu, fizine sveikata ir visu kitu, kas svarbu ir vertinga man ir gyvenimui. Eiti per gyvenimą su mylimu žmogumi – stebuklinga dovana. Dar aš suvokiau, kad šeima mums padeda išsigydyti žaizdas, kurias padaro nepatraukliausios mūsų asmenybės pusės. Visi mes turime tokių nemalonių pusių, kurių mes patys savyje nemėgstame.”

Verta pabusti

„Laikui bėgant aš supratau, kad mūsų istorija buvo svarbios pamokos apie santuoką iliustracija. „Kaip man praskaidrinti tau dieną?” – to verta paklausti žmogaus, su kuriuo esame užmezgę santykius. Tai ir yra tikroji meilė. Meilės romanai (aš ir pats esu parašęs keletą) paprastai sukasi apie ilgesį ir baigiasi „ilgai ir laimingai gyveno”. Bet „ilgai ir laimingai” negimsta iš troškimo turėti kitą ir jam priklausyti. Realiame gyvenime meilė reiškia nuoširdžiai linkėti mylimam žmogui laimės – kartais netgi savosios nenaudai. Tikroji meilė nereiškia, kad kitas žmogus turi būti tavo kopija. Ji yra tam, kad praplėstume savo pačių galimybes, mokytumėmės kantriai rūpintis mylimo žmogaus gerove. Visa kita – tiesiog kvailas egoizmo spektaklis.

Aš nenoriu sakyti, kad mūsų su Kere patirtis gali praversti kiekvienai porai. Aš net nesu įsitikinęs, kad visoms poroms, kurios atsidūrė ties skyrybų slenksčiu, būtina gelbėti savo santuoką. Bet aš be galo dėkingas už išsigelbėjimą, kuris atėjo paprasto klausimo forma. Aš dėkingas, kad iki šiol turiu šeimą ir kad kiekvieną rytą atsibundu šalia žmonos (mano geriausia draugė). Aš laimingas, kad netgi dabar, praėjus dešimtmečiams, mes vienas kito kartais paklausiame: „Kaip man praskaidrinti tau dieną?”
Dėl to verta pabusti.”

Pagal: Richard Paul Evans. „How I Saved My Marriage”, www.richardpaulevans.com

Parengė Aras MASIULIS / Ve.lt

Įvertinkite!
[Balsavo: 1 Vidurkis: 1]

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.