Ką visuomenė sumoka už tai, kad „tikri vyrai neverkia“ ?
Anksti išmokta pamoka, kad nevalia rodyti ir paisyti savo jausmų, neužsimiršo … vaikams nebuvo leista patirti jausmų, išmokti su jais tvarkytis ir juos suprasti. Jie bijo jų kaip velnio ir vis dėlto negali be jų gyventi, todėl apgaudinėja save manydami, kad svaigulys per diskoteką pavartojus narkotikų gali atstoti tai, ką jie prarado. Tačiau taip neišeina, ir vaikai, iš kurių buvo pagrobti jausmai, ima plėšti namus, naikinti svetimą turtą ir nepaisyti kitų jausmų bei teisių.
Jie nesupranta, kad kadaise su jais pačiais taip buvo pasielgta: jų siela buvo apiplėšta, jausmai sunaikinti, teisės pamintos, ir jiems, nekaltoms bejėgėms aukoms, buvo atkeršyta už kadaise patirtus pažeminimus. Juk vaikai neturi teisių.
Visuomenė to irgi nesupranta. Tokie jaunuoliai sodinami į pataisos namus, kuriuose ant kitų kailio tobulina savo kankinimo įgūdžius ir kartu griauna savo gyvenimą. Šiais laikais dažnai išgirstame, kad padaugėjo vandalizmo atvejų, kad anksčiau jaunuoliai tiek nesmurtavo, nebuvo tokie žiaurūs ir šiurkštūs. Sunku pasakyti, ar tai tiesa, nes šiandien bent jau Europoje nebeliko tam tikrų valstybės organizuojamo žiaurumo formų, pavyzdžiui, karų. Tačiau, jei jaunimas išties darosi vis labiau nevaldomas, kyla klausimas, ar tai negali būti susiję su pažengusiomis gimdymo technologijomis ir vis dažniau kūdikiams skiriamais psichiką veikiančiais vaistais, iš pat pradžių neleidžiančiais patirti tikrų jausmų ir jais remtis. [Tikėtina] … kad yra tiesioginis ryšys tarp raminamais lašeliais užmigdyto kūdikėlio, vėliau gyvenime neturėjusio kitokios patirties, ir aprašyto jaunuolio bare.
Kur jaunas žmogus galėtų nukreipti išstumtus į pasąmonę, bet itin stiprius jausmus, jei visuomenė nepripažįsta, kad jie kilę iš vaikystės ir yra teisėti?
Taikos metu dauguma žmonių susilaukę vaikų gauna teisėtą būdą išsilieti susikaupusį pyktį. Šeimos nesukūrę jaunuoliai dar neturi šios išeities, todėl ieško kitų būdų. Savižudybės, narkotikai, nusikalstamas elgesys, teroro aktai, organizuotas seksualinis išnaudojimas – visa tai kadaise skriaustiems vaikams gali padėti nusimesti sunkumus, išsivaduoti iš emocinių spąstų.
Kai kurie išsilaisvina kurdami, tačiau kūryba negydo. Ji palengvina dvasinį skausmą, bet nepanaikina jo padarinių, nepadeda ištrūkti iš užburto savęs naikinimo rato, nes veikiau slepia tiesą apie vaikystę, nei ją atskleidžia … Jei jie būtų suvokę, ką iškentė vaikystėje, galbūt būtų galėję kitiems atverti akis ir apšviesti visuomenę.
Menininkai dažniausiai nesąmoningai pristato visuomenei daug paslėptų tiesų, tačiau tos tiesos esti užmaskuotos simboliais. Taip jie pelno savo gerbėjų prielankumą. Tačiau jie neparodo kančių ir žalingo elgesio šaknų. Tai padaryti įmanoma tik didinant sąmoningumą.
Ištrauka: Alice Miler (2014). Nereikalingas raktas. Vilnius: vaga. 92-93 psl.
Iliustracija: Thought Catalog / Burst
Labai sutinku.
Ir šiaip – itin pasimato, kurie vyrai slepia jausmus. Pažįstu vyrą – jam jau netoli 60 metų – jis puikiai reiškia jausmus, emocijas, jų neslepia. Ir žaviuosi tuo vyru. Nors daugelį jis užknisa – ir keistuoliu jį vadina. O aš matyt matau tai, ko kiti nemato arba nenori matyti, nes patys viską kaupia savyje, jausmų nerodo ir pavydi tam vyrui. Todėl jo ir nemėgsta. Taigi, vyrai, pamirškit pasakymą „vyrai neverkia”. Juk mes visi žmonės, ne robotai.
„Tikrų vyrų” dantis, stomotologai, sovietmečiu „tvarkė” be nuskausminamūjų. Siaubingiausia būdavo, kai „traukia nervą”. Sadistų irštva ta stomatologinė. Pasodina vaiką į kėdę ir kankina. Patys nenorėtų manau kankinių vietoje būti, kad jiems kas be nuskausminamūjų, tvarkytų dantis, ypač taip trauktų „atvirą nervą”, šiuo metu vadinamas kanalų „tvarkymu”.