Kai meilę giminaičiams ir mandagumą vaikai demonstruoja liepiami tėvų

Foto: photl.com

„Eik, pasisveikink su teta! Eik, pasisveikink!“ – savaitgalį Palangos paplūdimyje išgirsta frazė nugramzdino į vaikystės prisiminimus, kai ir aš, ir turbūt daugelis tokiu būdu buvome mokomi „mandagumo“. Tačiau po daugiau nei trijų dešimtmečių išgirsti panašūs žodžiai nustebino. Ar šiais laikais yra tėvų, kurie savo noru kone prievartauja savo vaikus ir, kaip atskleidžia specialistai, tokiu „etiketo“ mokymu sukelia grėsmę ne tik atsirasti gilioms psichologinėms traumoms, bet ir savo atžalą susargdinti tam tikrais infekciniais susirgimais?

Anūkėlį auklėjo močiutė

Pakėlusi akis pamačiau giliai brandaus amžiaus ponią su plačiabryle skrybėle ant galvos, ilga vasariška suknelė. Atrodė inteligentiška, bet valdinga ir reikli. Mažam berniukui nurodymas pabučiuoti tetą ir paspausti jai ranką iš šios moters lūpų nuskambėjo bene keturis kartus. Akivaizdu – mažametis fizinio kontakto su pajūryje atsitiktinai sutikta giminaite nenorėjo. Pamaniau, kad tikriausiai tai močiutė taip auklėjo savo anūkėlį.

Nugirstas svetimų žmonių pokalbis paskatino pasiteirauti psichologo, pediatro ir infektologo, ką jie galvoja apie tokias vaikų „pamokas“ paplūdimyje. Iš tiesų – net ir nebūtinai vien paplūdimyje.

Bučiniai būtini, bet ne iš prievartos

„Jau vien žodis „liepia“ iš karto rodo, jog yra įtampa, – sako psichologė Viktorija Gončarova. – Nors apskritai bučinys ir kitoks fizinis kontaktas yra meilės išraiška ir vaiką dera nuo mažumės mokyti tokiu būdu rodyti meilę, bet tik ne prievarta. Jei šeimoje yra įprasta apsikabinti, pabučiuoti vienas kitą pasisveikinant ir atsisveikinant, paspausti ranką – taip formuojami šiltesni santykiai. O laikui bėgant, kaip pastebime, mes vis tolstame vienas nuo kito“.

Psichologė sako, kad vaiko gyvenime būna natūralių etapų, kai jis apskritai nieko nenori bučiuoti arba tiesiog yra giminaičių, kurie jam nepatinka – lygiai taip pat, kaip kad jis turi ir mylimiausių. „Kai liepiama pasisveikinant pabučiuoti, tai vaikas suvokia kaip prievolę, o ne laisvą pasirinkimą. Ir tokia prievarta nepadaro jokios naudos, o tik žalos. Ir vaikui atmintyje išlieka ne pagarba giminaičiui, o galbūt net ir pasibjaurėjimas, – aiškina portalo pašnekovė. – Todėl, jeigu su tam tikru artimu žmogumi vaikas nenori šiltesnio bendravimo, jokiu būdu nereikia jo versti bučiuoti giminaičio, bet geriau su vaiku pasišnekėti apie tai, išsiaiškinti priežastis, nes mūsų kultūroje nėra įprasta susitikus visiems bučiuotis ar apsikabinti. Nors teko bendrauti su kolega, kuris dalyvaudavo skautų susibūrimuose. Pasirodo, skautai susitikę visuomet apsikabina – tarp jų tai yra net privaloma. Iš tiesų net ir psichologiniai tyrimai įrodo didelę apsikabinimų svarbą žmogaus sveikatai. Laikoma, kad vaiką per dieną reikia mažiausiai septynis kartus apkabinti. Tuomet jis yra ramus. Tačiau, žinoma, jį liesti turi jam artimas žmogus, su kuriuo jis jaučiasi saugus. O mūsų visuomenė jau per daug susvetimėjusi, net šeimos nariai sėdi namuose per atstumą vienas nuo kito ir žiūri televizorių“.

Trauma visam gyvenimui

Tačiau V. Gončarova pabrėžia, kad fizinį kontaktą paskatina emocinis kontaktas. „O jeigu su kokiu nors giminaičiu susitinkama tik kartą per metus ar net kelerius, vaikas jo nepažįsta ar paprasčiausiai blankiai prisimena, galbūt – netgi baiminasi jam svetimo žmogaus, tuomet savaime aišku, kad su šiuo giminaičiu nejaučia jokio gilaus emocinio kontakto. O bučiavimas yra per staigus kontaktas, kuriam mažametis visai nepasiruošęs, – aiškina portalo konsultantė. – Tačiau jeigu su šiuo žmogumi vaikas ilgiau pabendrauja, tarp jų užsimezga artumas, tokiais atvejais atsisveikinimas natūraliai gali būti šiltesnis – jau ir su pasibučiavimu, ir su apsikabinimu“.

Priešingus atveju, kaip atkreipia dėmesį specialistė, priverstinis pabučiavimas vaikui gali netgi sukelti gilią psichologinę traumą, išliekančią visam gyvenimui, kurios atsikratyti paskui gali prireikti ir profesionalios pagalbos. „Jau suaugusiam tokiam žmogui gali būti labai sunku prisiliesti prie kito žmogaus, net jeigu jis jam ir yra brangus. Toks žmogus nuolat jaučia atstūmimą. Jo pasąmonė pati jį taip tarsi pradeda saugoti nuo potencialaus kito nemalonaus išgyvenimo. Man teko turėti pacientę – suaugusią moterį, – kuri skundėsi nesupranti, kodėl negalinti prieiti prie savo vyro, apkabinti jį ir pasakyti: „Aš tave myliu“. Po kelių konsultacijų paaiškėjo, kad ši moteris vaikystėje turėjo skaudžių išgyvenimų – panašių į jūsų pateiktą. Taigi, tokie priverstiniai giminaičių pabučiavimai gali pridaryti daug žalos vaiko gyvenime, o, regis, gražaus ir tinkamo ritualo ar tradicijos išlaikymas – labai brangiai kainuoti“, – sakė V. Gončarova.

Pūslelinės pavojus

Išgirdusi klausimą apie pavojus, slypinčius už priverstinio vaiko bučinio giminaičiui, pediatrė Indrė Būtienė sakė tame, kad vaikas yra verčiamas nenorom bučiuoti giminaitį, įžvelgianti daugiau žalos psichologinei, o ne fizinei sveikatai. „Kalbant apie plintančias per fizinį kontaktą ligas, dažniau jas perduoda vaikas vaikui, o ne suaugęs. Nors, kita vertus, mes, pediatrai, naudojame ir tokį terminą – „mamų bučinių liga“. Nes per bučinius, jei lūpose yra nors menka žaizdelė, įbrėžimas ar įtrūkimas, užsikrečiama lūpų pūsleline. Tačiau kitų pavojų nelabai matau“, – kalbėjo gydytoja.

„Tačiau kalbant apie mikrobų pasidalijimą, kadangi skiriu labai daug dėmesio aplinkos poveikiui sveikatai, galbūt ir yra rizika perduoti kokius nors ligų sukėlėjus, – sako I. Būtienė. – Elementarios virusinės ligos yra perduodamos per rankas, todėl apskritai reikia kuo mažiau liestis prie svetimų žmonių, ypač vaikams, nors dažnai suaugusieji mėgsta maigyti jų žandukus, glostyti ir myluoti. O per rankas perduodamos net ir žarnyno infekcinės ligos“.

Kelias Epsteino-Barr virusui

Kauno klinikinės ligoninės Infekcinių ligų klinikos direktorė Auksė Mickienė, išgirdusi portalo klausimą, ar yra rizika užkrėsti vaiką kokiomis nors ligomis, jį verčiant bučiuoti giminaičius, šyptelėjo: „Visų pirma, versti tikrai nereikia. Aš esu už žmogaus laisvę“.

O atsakydama į klausimą paaiškino: „Jei tie bučinukai yra visai nekalti, tik susiglaudimas žandukais, joks užkratas neturėtų patekti. Tačiau per seiles galima užsikrėsti herpetine infekcija ir Epsteino-Barr virusu, sukeliančiu infekcinę mononukleozę, kuri dar yra vadinama bučinių liga. Daugiausiai ja užsikrečia paaugliai, kai pradeda labai intensyviai bučiuotis, bet savo vaikus gali užkrėsti ir mamos, jei juos bučiuojant patenka ir seilių, nes minimas virusas plinta per seiles“.

Herpetinė infekcija daugeliui yra pažįstama, o Epsteino-Barr viruso simptomai, kaip pastebi gydytoja, nepatyrusio specialisto gali būti ir ne iš karto atpažįstami: žmogus karščiuoja, padidėja limfmazgiai kaklo srityje, pažastyse, kirkšnyse, pakyla angina, gali padidėti kepenys ar blužnis. Pakilusi temperatūra (neretai net aukštesnė nei 38 laipsniai) laikosi net iki dviejų-trijų savaičių. Infekcinei mononukleozei yra būdingi ir tam tikri kraujo pakitimai.

Ligita Sinušienė / vlmedicina.lt