Kaip atsirado koučingas?
Nors koučingas palyginus nauja taikomosios psichologijos sritis, jo pirmtaku laikomas Sokratas (469-399 m. pr. m.e.). Senovės graikų filosofas sukūrė metodą, kurio pagrindas buvo dialogas. Tikslingai užduodamų klausimų pagalba išminčius mokė savo mokinius suprasti ir įsisąmoninti sudėtingiausius dalykus. Sokratas sėdėdavo savo mokinių apsuptyje ir bendraudavo su jais užduodamas jiems klausimus. Mokiniai ieškodavo atsakymų ir tokiu būdu jiems ateidavo supratimas, kad visi atsakymai glūdi juose pačiuose.
Žodžiu “coach” dar XIX amžiaus pradžioje Anglijoje Oksfordo universitete buvo vadinamas žmogus, padedantis studentams pasiruošti egzaminui. Tokio korepetitoriaus darbas skyrėsi nuo dėstytojo darbo. Jo tikslas buvo ne išdėstyti tam tikrą kursą, bet pasiekti, kad studentas išlaikytų to dalyko egzaminą. Todėl korepetitorius siekdavo išsiaiškinti, ko būtent nemoka ar nežino studentas ir padėdavo jam užpildyti šias spragas. Todėl pradinis koučingos fokusas buvo orientacija į rezultatą ir individualus priėjimas.
Sporto kontekste “koučingo” terminas buvo pvartojamas dar 1861 metais.
Moderniaisiais laikais koučingo tapsmui didelės įtakos turėjo tokios žinių sritys kaip pedagogika, psichologija ( tame tarpe sporto, klinikinė, socialinė ir pramoninė), lyderystės teorijos. Kas gi buvo tie žmonės, be kurių dabar jau būtų neįsivaizudojamas tas koučingas, kaip mes jį dabar suprantame?
Dale Carnegie (1888-1955), kuris savo garsiojoje knygoje “Kaip įsigyti draugų ir daryti įtaką žmonėms” deklaravo pagrindinius pozityviosios psichologijos principus:
- Domėkitės žmonėmis.
- Būkite empatiškas klausytojas.
- Kalbėkite su žmonėmis apie tai, kas jiems yra svarbu ir padėkite jiems tai pasiekti.
- Nekritikuokite ir stenkitės suprasti.
Savipagalbos, saviugdos (Self-help) kryptis. Napoleon Hill (1883 – 1970) teigė – naudokite vaizduotę, kelkite tikslus ir planuokite šių tikslų įgyvendinimą, vertinkite įkvepiančią grupės palaikymo jėgą, vadovaukitės šeštuoju jausmu.
Stephen Covey (1932 – 2012) ir jo garsieji septyni lyderystės įgūdžiai.
- Proaktyvumas.
- Galutinis tikslas.
- Svarbių reikalų prioritetai.
- Abipusis (win-win) išlošimas.
- Iš pradžių suprasti.
- Sinergija.
- Pagaląsti pjūklą.
Humanistinės psichologijos atstovai: Abraham Maslow (1908 – 1970), Carl Rogers (1902-1987). Būtent C.Rogers pasiūlė “paciento” sąvoką pakeisti “klientu”.
Milton Erickson (1901-1980) garsusis amerikiečių hipnoterapeutas. Padarė didelę įtaką būsimųjų psichoterapeutų ir psichologų kartoms. Įvedė į psichoterapiją transines technikas, įkvepiančias istorijas ir metaforas.
Jo garsieji penki principai yra šiuolaikinio koučingo pagrindas.
- Su visais viskas yra Ok. Kiekvienas žmogus turi savo unikalų pasaulio suvokimo modelį. Nėra teisingo ar klaidingo pasaulio suvokimo modelio. Todėl mes negalime vertinti kito žmogaus vertybių pagal savo mastelį. Jei norime padėti žmogui, mes turime priimti jo pasaulio suvokimo modelį kaip vienintelį teisingą to žmogaus atžvilgiu.
- Žmogus turi visus tikslo pasiekimui reikiamus resursus. Žmogus, kuris vadovaujasi šia nuostata visuomet pasieks daugiau nei tas, kuris mano, kad jis kažko turi nepakankamai.
- Bet kokio elgesio ketinimai yra pozityvūs. Joks žmogus negalvoja, kad jis elgiasi blogai. Blogai elgesys kaip taisyklė gali būti vertinamas tik kito žmogaus pasaulio modelyje.
- Žmogus bet kurioje situacijoje elgiasi geriausiu būdu. Jis nepasielgė taip, kaip mums atrodo geriau ne todėl, kad norėjo mums blogo, o todėl, kad jo atskaitos sistemoje tai buvo geriausia alternatyva.
- Pokyčiai yra neišvengiami. Norime to ar ne, pokyčiai vyksta, tad geriau juos neįgnoruoti, o įtakoti sau tinkama linkme.
Naujaisiais laikais savo dabartiniu pavidalu koučingas gimė aštuntojo praeito amžiaus dešimtmečio viduryje, kai Timothy Gallwey (g. 1938 m.) buvęs Harvardo universiteto profesorius mokydamas naujokus teniso žaidimo suprato, kad didžiausias sportininkų priešininkas tūno jų pačių protuose. Priešininkas tavo galvoje yra nepalyginamai stipresnis už priešininką kitoje teniso aikštelės pusėje. Iš čia seka, kad pagrindinis trenerio uždavinys – padėti žaidėjui pašalinti vidines kliūtis. To pasekoje atsiranda žmogaus gebėjimas mokytis ir didinti savo efektyvumą.
1974 m. Timothy Gallwey išleido knygą “Vidinis teniso žaidimas” (The Inner Game of Tennis). Knyga susilaukė milžiniško populiarumo – buvo išpirkta virš milijono jos egzempliorių. Ši knyga, beje, jau yra išversta ir į lietuvių kalbą. Knygoje jis pirmą kartą aprašė, kaip mato trenerio (koučo) darbą. “Vidinio žaidimo” tikslas – kiek įmanoma sumažinti ribojančių įsitikinimų, nuogastavimų, abejonių ir baimių poveikį žmogaus potencialo atskleidimui. Vėliau T.Gallwey išleido dar keletą knygų, kuriose pateikiamas “vidinio žaidimo” metodo taikymas ivairiose sporto šakose ir versle: “Vidinis golfo žaidimas”, Vidinis žaidimas čiuožiant slidėmis”, “Muzika kaip vidinis žaidimas”, “Darbas kaip vidinis žaidimas”, “Stresas kaip vidinis žaidimas”. T.Gallwey savo patirtį iš treniruočių teniso aikštynuose perkėlė į verslo pasaulį. Tapo verslo treneriu ir verslo koučingo specialistu.
Kitas žmogus, kurio negalima nepaminėti kalbant apie šiuolaikinį koučingą yra anglas John Whitmore (g.1937m.). Jaunystėje buvęs profesionalus autolenktynininkas savo sportinę karjerą baigė 1968 m. Tuomet išvyko į JAV studijuoti psichologijos. Ten mokėsi pas Thimothy Gallwey. Grįžęs iš už Atlanto įsteigė teniso mokyklą, o po to ir slidininkų mokyklą Alpėse. Treniruočių metodika šiose mokyklose, žinoma, buvo paremta T.Gallwey “vidinio žaidimo” metodu. John Whitmore toliau vystė T.Gallwey idėjas ir ypač jų panaudojimą verslo pasaulyje. Įvedė koučingo sąvoką į vadybą, parašė knygą “Didelio efektyvumo koučingas” (“Coaching for Perfomance”). Knyga pasaulį išvydo 1992 metais. Jis apibrėžė koučingą kaip būdą atskleisti žmogaus potencialą. Jis teigė “koučingas ne moko, bet padeda mokytis. J.Whitmore sukūrė koučingo pokalbio vedimo modelį, kuris vėliau buvo pavadintas GROW modeliu. Tai vienas iš plačiausiai koučinge naudojamų pokalbio vedimo modelių. GROW yra abriaviatūra nuo keturių pagrindinių koučingo pokalbio etapų. Goal (tikslas), Reality (dabartinė situacija), Opportuniti (galimybės) ir Way (veiksmų planas).
Kita iškili asmenybė, reikšmingai prisidėjusi prie koučingo raidos yra Thomas Leonard (1955-2003). Pradėjęs savo profesinę karjerą kaip finansininkas, invesitcinių projektų konsultantas, jis pastebėjo kad jo klientams šalia viso to yra svarbūs tokie klausimai, kuriuos kėlė dar vokiečių filosofas Artūras Šopenhaueris – kas aš? Iš kur aš? Kur aš einu?. Todėl pelnytai jis dar vadinamas asmeninio koučingo (lifecoaching) krikštatėviu. Lifecoaching sąvoką jis pirmą kartą pavartojo 1988 metais. Jis teigė, kad žmogaus sėkmės ir laimės neįmanoma paaiškinti nesubalansavus tokių, regis, skirtingų sričių, kaip verslas, psichologija, filosofija, sportas ir dvasinės praktikos. T.Leonard taip buvo užvaldytas koučingo idėjos, kad išsikėlė sau tikslą skleisti koučingo idėjas visame pasaulyje. Jis pirmasis pradėjo galvoti apie profesionalių koučingo specialistų standartus. Sugalvojo 50 koučingo principų. Tarp tų principų rasime tokias idėjas, kad mes visi vienas kitam esame koučai ir patarimus galime duoti ir klausimus uždavinėti ir palaikyti vienas kitą. Sėkmingo koučingo pokalbio rezultatas – jei koučingas paskatino atsirasti daugiau koučingo. Padėdami kitiems mes pirmiausia padedame patys sau. T.Leonard koučingo sklaidą pasaulyje matė kaip savotišką misiją. Beje, būtent jis, vienas pirmųjų pradėjo vesti webinarus. Tuomet jis juos vadino telekonferencijomis.
1992 m. T.Leonard įsteigė koučingo universitetą (Coach University, www.coachu.com), o 1995 m. įkūrė tarptautinę koučingo federaciją (ICF – International Coach Federation). Šiuo metu ICF yra didžiausia ir autoritetingiausia koučingo specialistus vienijanti asociacija – virš 30.000 narių daugiau nei 130 pasaulio šalių. 1998 metais jis įsteigė virtualų cochingo specialistų rengimo centrą TeleClass.com. T.Leonardo pastangomis buvo įsteigta viena didžiausių seritfikuotų koučingo specialistų asociacijų – IAC (International Association of Certified Coaches, www.certifiedcoach.org).
Šiuolaikinio koučingo tėvynė neabejotinai yra JAV. Tačiau labai greitai koučingas pasklido Vakarų Europoje, o paskui ir visame pasaulyje. 2016 m. vykdyto ICF užsakymu globalaus koučingo tyrimo duomenimis trečdalis sertifikuotų koučingo specialistų gyveno ir dirbo JAV, trečdalis – Vakarų Europoje ir trečdalis visame likusiame pasaulyje. Jau paskutiniajame praeito amžiaus dešimtmetyje atsirado įvairios koučingo atmainos: asmeninis, verslo koučingas ir net senjorų koučingas. Šiuolaikinis žmogus supranta, kad svarbiau ne gauti patarimą, kuris gali praversti tik konkrečioje situacijoje, o išmokti savarankiškai priimti sprendimus panašiose situacijose, išmokti maksimaliai panaudoti vidinius savo resursus.
Dar viena ryški asmenybė koučinge yra Marilin Atkinson (g.1930m.) Ji įkūrė vieną žinomiausių koučingo specialistų rengimo mokyklą pasaulyje – Eriksono universitetą. Pagrindinė universiteto būstinė yra Kanadoje. Atstovybės yra išsimėčiusios po visą pasaulį. Viena didžiausių atstovybių yra Rusijoje. Būtent M.Atkinson atnešė koučingą į Rusiją. M.Atkinson yra psichologijos mokslų daktarė. Parašė tokias knygas kaip “Koučingo kaip proceso etapai” ir “Vidinė koučingo dinamika”. Savo laiku ji stovėjo prie NLP ištakų. Buvo pirmojoje NLP vystytojų komandoje. Jai didelį poveikį padarė M.Eriksonas. Būtent jo garbei ji ir pavadino savo įkurtą koučingo specialistų rengimo mokyklą, kuriai vadovauja ir iki šiol. Į koučingą ji atnešė NLP metodus. Savo propaguojamą koučingo paradigmą ji pavadino transiniu koučingu. M.Atkinson koučingo tikslas – per transą sužadinti kūrybiškumą. Būten ji įvedė postulatą, kad kiekvienas koučas turi turėti savo koučingo specialistą, nes tik kitas mus gali įvesti į transą.
Rusijoje žinomas Aleksandro Savkino Koučingo institutas. Pradėjo savo veiklą 2010 metais. Turi dviejų metų koučingo specialistų rengimo programą. Įdomią ir plačia koučingo specialistų rengimo ir palaikymo programą vykdo Olgos Rybinos vadovaujamas ICP centre. Rusijoje veikia dar kelios dešimtys stiprių koučingo specialistų rengimo centrų.
Lietuvoje apie koučingą pradėta kalbėti po 2000-jų metų. Po keleto metų buvo įkurtos dvi koučingo asociacijos NECA ir ICF Lietuva. Dar po keleto metų jos susijungė į vieną – ICF Lietuva. Pirmieji koučingo specialistai buvo Aurimas Vietrinas, Vytautas Gaidamavičius, Rolandas Juraitis, Darius Čibonis, Olegas Kovrikovas, Leda Turai Petrauskienė, Dainius Baltrušaitis, Aurimas Juozaitis. Kai kurie iš jų koučinge liko iki šiol. Po kurio laiko Lietuvos koučingo specialistų gretas papildė nauja karta – Tomas Misiukonis, Paulius Ratė, Povilas Petrauskas, Vitoldas Masalskis, Donaldas Duškinas, Danguolė Kraskauskienė, Aistė Dromantaitė, Alisa Miniotaitė.
Šiuo metu Lietuvoje priskaičiuojama virš šešių šimtų koučingo specialistų. Veikia keturios koučingo mokyklos. Baltijos koučingo centras, Koučingo paslaugų centro mokykla, Eriksono mokykla, Sapientia, ICC mokykla.
Galima drąsiai teigti, kad tiek pasaulyje, tiek Lietuvoje koučingas išgyvena intensyviausio augimo laikotarpį.
Vitoldas Masalskis | koucingopaslaugos.lt
Koučingo paslaugų centras