Kaip Kalėdų šventės gali kelti daugiau džiaugsmo nei streso?

Pasikalbėkime apie Kalėdų šventes. Tačiau ne apie idealiąją – gražiąją ir jaukiąją jų pusę.

Kalėdų, kaip ir Velykų, šventės yra laikomos šeimos šventėmis, tad reklaminiai vaizdeliai rodo, kaip prie girliandomis šviečiančiomis eglutės ir tradiciniais patiekalais nukrauto stalo susirinkę artimieji šiltai vieni kitiems šypsosi ir linksmai dalinasi gražiomis dovanomis.

Ach, kaip būtų gera, kad taip visuomet būtų ir realybėje.

Deja, neretai šventiniai giminės susiėjimai, užuot kėlę tik malonų jaudulį, gali reikšti ir nemažai įtampos: kad štai ir vėl turėsiu visiems maloniai šypsotis, stengtis įtikti ir vaidinti laimingą. O giliai širdyje lauksiu, kad šventė kuo greičiau baigtųsi ir vėl galėčiau grįžti į savo gyvenimą, kur galiu būti tiesiog savimi, be nieko bendro su mano realybe neturinčių į mane nukreiptų artimųjų lūkesčių.

Mama su priekaištu akyse ir balse primins, kad vis dar esate be antrosios pusės. Išgėręs ne vieną „šventinę” taurelę tėvas trauks per dantį dėl to, kad neturite vaikų. O sesuo vėl užims visų dėmesį skundais, kokia ji nelaiminga ir kaip jos visi turi gailėtis, na, ir, žinoma, visaip dėl jos stengtis. Arba atvirkščiai – nenustos girtis, kur šiemet atostogavo ir kokie nuostabiai talentingi jos vaikai.

Turbūt jau supratote, kad šis įrašas yra skirtas tiems, kurie kalėdinių susiėjimų su artimaisiais laukia ne su džiaugsmu, o švenčia jas labiau iš pareigos, tiesiog, kad „taip reikia”. Tiems, kuriuos, vos pradėjus galvoti apie Kalėdų šventes, dažniau aplanko ne laimės virpuliukas, o nepaaiškinamas, o gal jau seniai gerai pažįstamas nerimas ar erzulys.

Taip, greičiausiai ir šiemet viskas bus kaip kasmet. Mama jau ant slenksčio pasitiks demonstruodama savo nepasitenkinimą ir nebyliai žvilgsniu priekaištaus arba atvirkščiai – visas šventes tik ir kalbės apie tai, kad ir vėl taip nuvargo ruošdamasi, o dabar „niekas nieko nevalgo”. Kad į namus grįžtate tik per didžiąsias šventes. O išvažiuojant jums grūs nesuvalgytas ant stalo jau gerokai pastovėjusias silkes ir mišraines. Ir taip toliau, ir panašiai – neabejoju, kad sąrašą nesunkiai galėtumėte pratęsti patys.

Tas mamos nepasitenkinimas jums iškart sugadins visas šventes – jūs ir vėl pasijusite kalti, kad nesate toks geras sūnus ar dukra, kokiais privalėtumėte būti.

Ir jeigu jūs nieko nekeisite, viskas taip ir liks.

Jums turbūt gali kilti klausimas: tai ką daryti. Atsakymas į šį klausimą gali būti labai paprastas, nors iš pirmo žvilgsnio ir netikėtas: Tegul daro, kaip nori.

Jūsų mama, kaip suaugęs žmogus, turi teisę rinktis, ką daryti ir ko nedaryti. O jūs, kaip kitas suaugęs žmogus, atitinkamai turite teisę daryti savo pasirinkimus, kurie nebūtinai sutampa su mamos lūkesčiais.

Tik pati jūsų mama yra atsakinga už savo pasirinktų veiksmų padarinius ar reakcijas dėl savo nerealistiškų norų. Jeigu ji eilinį kartą nusivilia, kad jūs ir vėl nesielgiate pagal jos lūkesčius, – tebūnie, tegul daro, kaip nori.

Jūs negalite reikalauti, kad ji staiga pasikeistų ir imtų elgtis kitaip. Tai jos pasirinkimas.

Tačiau jūs galite rinktis, kaip į tai reaguosite ir ką darysite patys. Kankinsitės, kad neatliepiate jos lūkesčių? Ar prisiimsite atsakomybę – ne už ją ir jos nepateisintus lūkesčius, o už save – gyventi savo gyvenimą, daryti savo pasirinkimus ir priimti jų pasekmes: vienas kurių – neišvengiamas mamos nepasitenkinimas.

Taigi siūlau keletą minčių apie tai, už ką mes NESAME ATSAKINGI. Jas parengiau pagal Mel Robbins „Tegul daro, kaip nori” teoriją.
Džiaugsiuosi, jei jos padės jums būti labiau savimi ir geriau jaustis švenčių metu – aiškiau suvokti ir BRĖŽTI SAVO RIBAS.

Pagrindinė geros savijautos susitikus su artimaisiais taisyklė, jei su ja susipažinsite pirmą kartą, arba svarbus priminimas, jeigu ją jau žinojote: mes NESAME atsakingi už tai, kad artimieji ir giminės būtų laimingi. Tad pamėginkite tiesiog atsiriboti – atsipalaiduoti ir susitaikyti su tuo, ko negalite kontroliuoti – nustokime stengtis daryti tai, kas neįmanoma. Taip išlaikysime vidinę ramybę artimųjų apsuptyje, ir ne tik per Kalėdų šventes.

Mes galime atsakyti tik už savo, o ne kitų žmonių, kad ir pačių artimiausių, jausmus ir veiksmus. Tad jeigu artimieji turi lūkesčių mūsų atžvilgiu, kurių nenorime ar negalime išpildyti – tebūnie! Na ir tegul jie supyks, įsiskaudins, nuliūs ar nusivils – tai yra jų lūkesčiai ir jausmai.
Tegul daro, kaip nori.

Jūs neatsakote už tai, kad jūsų sesuo per šventes būtų geros nuotaikos. Jeigu kitas žmogus nuolat dėl kažko nervinasi – tai ne jūsų, o jo paties reikalas. Jeigu jam pačiam tinka taip leisti šventes, tebūnie. Tegul daro, kaip nori.

Jums tikrai nebūtina visus artimuosius apipilti kalnais dovanų – ne tik atspėti tai, ko trokšta kiekvieno širdis, bet ir išpildyti visas jų slapčiausias svajones. Sakote: bet jie gi dėl to nusivils? Ko gero, taip – ir tebūnie. Tegul daro, kaip nori.

Jums neprivaloma praleisti kalėdinių laisvadienių važinėjantis po visą Lietuvą – stengiantis pavalgyti dvejas Kūčias ir pas savo, ir pas savo antrosios pusės tėvus. Sakote: betgi jei neatvažiuosim, jie tikrai įsižeis! Ir tebūnie. Tegul daro, kaip nori. Nagi-o-bet-tačiau visdėlto-galgi jūsų artimieji galėtų pagaliau pasistengti ir dėl jūsų ir bent kartą priimti kvietimą šventėms atvažiuoti pas jus?!

Mums nėra jokio reikalo savo giminaičiams įrodinėti savo vertingumą. Jeigu jie jo nemato – tebūnie. Tegul daro, kaip nori.

Mes neprivalome pateisinti visų tėvų į mus sudėtų lūkesčių ir vilčių ar savo pačių nerealizuotų svajonių. Na ir tegul apie jūsų gyvenimą jie turi savo – kitokią nei jūsų – nuomonę ir prie jos pasilieka. Tegul daro, kaip nori.

Mes neturėtumėme kitų žmonių gelbėti nuo problemų, kurias jie susikuria patys. Tegul daro, kaip nori – juos mokys gyvenimas.

Mums neprivaloma per šventes nuolat budėti, kad tėvas neprisigertų. Na ir tegul – suaugę žmonės turi teisę gyventi savo gyvenimą, kad ir koks jis būtų. Tegul daro, kaip nori.

Mes nesame atsakingi už tai, kad visiems viskas būtų gerai. Tegul daro, kaip nori. O jau kaip bus – taip bus.

Kiekvienas mūsų, būdami suaugę, atsakome tik prieš save ir tiktai už save. Tad rinkimės atsakingai: ar kontroliuoti tai, kas neįmanoma, bandant kištis į kitų gyvenimus, ar tiesiog gyventi savąjį – elgtis taip, kad patys būtumėte laimingi.

Mes nesame atsakingi už kitų laimę. Tai priklauso tik nuo jų pačių, tad – jeigu taip pasirinks – tebūnie nelaimingi. Tegul daro, kaip nori.

Jeigu norime, kad su artimaisiais kartu leidžiamos šventės stebuklingai imtų ir pasikeistų – keltų ne stresą, o džiaugsmą, – pirmyn. Stebuklų lazdelė yra mūsų rankose – keiskimės patys, nes pokytis, kurio norime, gali prasidėti nuo mūsų.

Paleiskime savo lūkesčius, kad artimieji pasikeis. Tegul daro, kaip nori.

Kuo labiau leisime žmonėms gyventi taip, kaip jie gyvena, ir rūpinsimės pirmiausia savimi – tuo kartu leidžiamos šventės bus laimingesnės.

To visiems ir linkiu!

P.s. suprantu, kad pasakyti – visuomet lengviau, nei padaryti. Tad darykime, kiek įmanoma, ir stenkimės, kiek galime, savęs neplakti.

Galų gale – į viską visada galima pažvelgti kitu kampu. Džiaukimės, kol turime pas ką nuvažiuoti tos silkės ir mišrainių :).

Aušra Veličkaitė
Geštalto psichoterapijos praktikė
Mob. +370 65407842
El. p. ausra.velickaite@gmail.com
https://terapiniskonsultavimas.lt
Švitrigailos g. 8-203, Vilnius
Fcb @Aušra Veličkaitė – Geštalto psichoterapija

Asociatyvi iliustracija: Annie Spratt / Unsplash