Kaip nugalėti baimę?

Iliustracija: Ian Lindsay / Pixabay

Įvairios baimės labiau veikia mūsų gyvenimą nei įvykiai, kurių mes bijom. Sunkumai kyla tada, jei žmogus nesiryžta pažvelgti savo baimei į akis, jei nepasirengęs suvokti tikrosios baimės priežasties. Viskas, su kuo gyvenime nesusitaikome, kartojasi. Gyvenimas klostosi nuostabiai tik tada, kai priimam visus savo jausmus, kai leidžiam sau su jais susidraugauti. Jei bėgame nuo baimių, jos pradeda mus persekioti. Kaip nugalėti baimę? Tiesiog sustoti ir nuspręsti apžiūrėti tą, kas mus baugina. Visos mūsų baimės – tarsi maži vaikai, kurie gyvena mumyse, ir nori, kad mes juos mylėtume (,,baimės akys – didelės“). Kai tik mes juos bandom atstumti, jie krečia įvairiausias niekšybes, nes trokšta mūsų dėmesio. O kaip elgiasi mūsų baimės (meiliai ar kaprizingai), priklauso tik nuo mūsų požiūrio į jas.

Norint įveikti baimę, kartais reikia save švelniai stumtelėti į priekį. Reikia daryti veiksmą jaučiant pasipriešinimą (kaip geroj jėgos treniruotėj, kad gražiai susiformuotų raumuo). Tačiau svarbu jausti ir išlaikyti širdyje pusiausvyrą – išbalansuoti tarp noro įveikti savo baimę ir persitempimo, kai gali rimtai sau pakenkti. Geras jausmas apima, kai išdrįsti stumtelėt save (kaip nedrąsų vaiką) ir susidraugauti su savo baime. Vakar įveikiau viešumos baimę facebook‘e pasidalinusi savo kurtu eilėraščiu. Kovojau su mintimis, jog nieko jis nesudomins, jog yra milijonas prikurtų eilėraščių, tai kam dar vienas gali būti įdomus, jog kurti eiles gali tik talentingi poetai ir pan. Dabar galiu pasakyti, jog svarbu nustoti būti menkučiu savo sąmonėje, svarbu paleisti abejonę ir leisti įsiveržt netikėtumui.

Prieš porą metų dar labai bijodavau naktį viena būti namuose (gyvenu vienkiemyje). Atrodydavo, jog bijau vagių ir žudikų, tačiau kodėl nebijodavau jų dieną? Pradėjus dirbti su savimi, kilo mintis išsiaiškinti, ko iš tikrųjų aš bijau? Atmetimo būdu paaiškėjo, kad nei vagių, nei žudikų nesibaiminu, jog mano vidus jų nebijo. Išties bijojau nuo vaikystės neprijaukintų tamsių erdvių. Supratau, jog bijau to, ką sukuria mano vaizduotė (iš tamsių pakampių išnyrančių baubų), nes taip išmokau kurti vaikystėje. Tada reikėjo atsakyti sau į klausimą: ,,Kaip nugalėti baimę?“ Baimę galima nugalėti tik nekovojant su ja. Susivokusi paklausiau savęs: ,,Ar aš galiu sutikti jausti savo baimę? Ar aš galiu leisti sau bijoti?“ Ir leidau sau bijoti tiek, kiek reikia mano jausmui – išsibijoti iki negalėjimo. Kai baimę prisijaukinau ir, kai jau kiekvienas medžio šešėlis, vietinio paukštuko balselis ar varlės kurktelėjimas pažįstamas, ji kažkur ramiai įsikūrė ir nebemato jokio reikalo gąsdinti mane.

Vedžiau asmeninę ,,Kaip nugalėti baimę?“ sesiją merginai (pavadinkime Saule), kuri turėjo itin didelę mirties baimę – bijodavo atėjusios minties, jog mirs. Gydytojai Saulei skirdavo raminamųjų. Kokia nauda, jei kovojame su problemų pasekmėmis, tačiau nepašaliname priežasties? Taigi su Saule išsiaiškinome, jog baimė yra ne kas kita, kaip jos pačios kažkada nepripažinti jausmai. Saulė, pasitikėdama manimi, sutiko susipažinti su savo baime. Paaiškėjo, jog mirties baimė atsirado vaikystėje, kai mirė mylimiausia močiutė. Baimės, kurias jaučiame ilgai, atrodo kaip grėsmingas devyngalvis slibinas. Išties tie devyngalviai reikalauja mūsų dėmesio, švelnumo ir meilės. Saulė sugebėjo duoti viską, ko jos baimė norėjo, sugebėjo priimti ją, tarsi svečią, į širdį (išties tai buvo nelengva, juk ne kiekvienam pasibeldusiam esam pasiruošę atvert savo duris). Kas pasikeitė Saulės gyvenime? Tiesiog nebeliko tos baimės.

Visos susikurtos baimės moko mus ir laukia mūsų meilės bei išminties. Susipažinę su savo baime suprantame, kad mums niekada nereikėjo su ja kovoti.

Valdemara Butkevičienė | pokyciudinamika.lt
Asmenybės ugdymo lektorė