Prieš diagnozuojant sau depresiją ar sumažėjusią savivertę, įsitikinkite, jog jūs nesate apsupti idiotų

2 Responses

  1. Komentatorius parašė:

    Panašu, jog atsakymas būtų sukurtas naudojantis algoritmu „1) Paimk klasikinį atsakymo šabloną, naudotą atsakymams jau šimtą kartų; 2) Pakeisk keletą žodžių; 3) Siųsk atsakymą”. Net neabejoju, kad kiekvienas skaitytojas, kuris kreipiasi su savo problemomis, norėtų, jog ir atsakymas būtų orientuotas į konkretų asmenį konkrečioje situacijoje, tuo pačiu metu suprantant, kad „stebuklų” sukurti nebendraujant su žmogumi realiai tikrai sudėtinga.

  2. radusi mėgstamą darbą parašė:

    Sveika, suprantu kaip jautiesi, nes prieš gerą pusmetį pati taip jaučiausi. Nors pats darbas dar kažkiek ir patiko, bet požiūris į dirbančiuosius viską nustelbė ir veide nebeliko šypsenos, į darbą nesinorėjo eiti. Man bent pasisekė su kolektyvu… Buvo gaila palikti kolektyvą, tačiau pilna širdimi jaučiau, kad šis darbas ne man ir per daug atima energijos, net užsiimdama mėgstama veikla nebemokėjau ja džiaugtis, nebesugebėjau atsipalaiduoti… Ieškojau, koks darbas, veikla man patiktų. Bet nieko nesinorėjo… Pasiryžau išeiti iš darbo į nežinomybę, užsiregistruoti darbo biržoje, nors kai kam tai atrodė žeminantis dalykas. Dabar galiu pasakyti, kad reikia kuo mažiau klausyti kitų, geriau įsiklausyti į save – ko tuo momentu labiausiai trokšti. Aš troškau poilsio. Nuo visko. Du mėnesius net neperžiūrinėjau darbo skelbimų, nes buvau perdegusi. Gerai, kad esu taupi ir turėjau šiek tiek santaupų – įsigijau abonementą į baseiną, iki baseino nueidavau pėstute apie 3 km, kad tuo pačiu ir prasimankštinčiau. Sunkiausia buvo ignoruoti vidinį kritiką, kad va sėdžiu be darbo ir nieko neveikiu. Bet žinojau, kad man dabar būtent to ir reikia. Po išėjimo iš darbo kreipiausi į psichiatrą (dar dirbdama buvau nuėjusi pas psichologą, tačiau nepajaučiau, kad galiu jam atsiskleisti pilnai), nes niekad nebuvau patyrusi tokio nerimo dėl savęs – dilgsinčios kojos nuo menkiausios įtampos, pilna galva minčių, kurių prasmės nesupratau (atrodė galva pilna šiukšlių ir jokių nuorodų, ką daryti toliau). Galvą „prašviesinti” padėjo vaistai nuo nerimo ir baseinas. Jau po kokių dviejų-trijų savaičių pradėjau galvoti, ką norėčiau veikti toliau, kas teiktų man pasitenkinimą. Internete ieškojau informacijos apie vykstančius buhalterinius kursus (iš kažkur atsirado toks noras mokytis) ir taip viskas susidėliojo, kad po pusantros savaitės pradėjau juos lankyti (pinigų kursams paskolino tėvai). Po išėjimo iš darbo praėjus dviems mėnesiams pamažu atsirado noras pradėti dirbti; nors kursų dar nebuvau baigusi, bet atnaujinau savo CV ir užsisakiau, kad į el. pašto dėžutė siųstų darbo skelbimus. Nuotaika taisėsi, atsirado daugiau energijos, nors dar buvo likę įtampos. Galiu patvirtinti, kad kai žinai, ko nori ir kažką darai – žengi pirmą žingsnį – visa kita susidėlioja savaime. Bedarbe buvau kokius keturis mėnesius. CV išsiunčiau gal tik kokius 7 kartus, bet sulaukiau vieno kvietimo į pokalbį, kuris tapo sėkmingas – aš įsidarbinau apskaitininke. Dabar jau baigėsi bandomasis trijų mėnesių laikotarpis ir aš nerandu būdų, kaip dar išreikšti dėkingumą Dievui už pagalbą ištverti sunkų laikotarpį, darbdaviams, kurie patikėjo manimi net ir neturinčia patirties ir naujam kolektyvui už tai, kad jis toks nuostabus :) buvę kolegos dabar mane pamatę sako, kad atrodau atsigavusi, visa švytinti, o aš pati matau, kad mano akys vėl laimingos ir besišypsančios. Į darbą važiuojant nuotaika tik kyla, o grįžus iš darbo nesijaučia nuovargis, nes dirbu tai, kas man patinka.
    Ele, galiu pasakyti, kad tu jau žengei pirmą žingsnį, nes pripažinai sau, kad tave tavo darbas sekina. Ieškok žmonių, kurie tave palaikytų ir bėk kuo toliau nuo tokių, kurie stengsis tave sulaikyti nuo kardinalių sprendimų, gąsdins („o kas jei nerasi kito darbo”). Tikrai jokios gėdos nėra ieškoti pagalbos psichologo ar net psichiatro kabinete (poliklinikoje turėtų būti galimybė gauti jų konsultaciją nemokamai). Taip pat ieškok informacijos internete apie tai, kaip mintimis gali pakeisti savo gyvenimą, ar netgi nueiti į vykstančius Silva metodo užsiėmimus (tikrai verta investicija į save). Neseniai perskaitytos mintys – „tau tereikia išgyventi vieną dieną – nuo ryto iki vakaro” (mažiau rūpintis dėl ateities, daugiau daryti šiandien) bei „pačiomis sudėtingiausiomis gyvenimo akimirkomis tu būsi vienas” (taigi sprendimus priimi tik tu – ar tu renkiesi rizikuoti būti laimingu ar nerizikuoti ir likti ten pat kur esi). Jei netiki Dievu gali tikėti gamta, visata, net mokslu, nes viskas vistiek vyksta pagal tuos pačius dėsnius :) Sėkmės ;)

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *