Kaip save atrast? Kur studijuoti?

13 Responses

  1. Šuo parašė:

    Mariau, šiuo metu dar truputį veikia projektas, kurio metu gali susipažinti su dominančia profesija, sužinoti tiesiai viską iš studentų. Tereikia parašyti laišką adresu ignas@olimpiados.lt, pasisakyti, kokios specialybės domina, ir suvesime tave su tų specialybių studentais, kurie tikrai nupasakos padėtį studijose ir po studijų ir galbūt padės lengviau apsispręsti.
    Sėkmės kelyje, nepasiduok

  2. ambere parašė:

    Mariau,
    Tau tik 20 metų ir gyvenimas tau dar prieš akis. Lietuvoje yra nusistovėjusios normos, kad žmogus pabaigęs mokyklą iš karto turi stoti mokytis – nesvarbu žino ko nori ar ne. Tada pabaigti bakalaurą, stoti į magistrą, susirasti darbą, vesti ir ramiai gyventi.
    Pasaulyje yra kitaip. Pavydžiu paimsiu Vokietiją – čia mokiniai baigę mokyklą neskuba niekur stoti. Jie išvyksta pamatyti pasaulio, dirba, stengiasi atrasti save. Tik tada, įgiję žinių, gyvenimo patirties, suprasdami ko nori, jie eina mokytis toliau.
    Jei nežinai kuo nori būti užaugęs – nespausk savęs ir nepasiduok aplinkinių spaudimui. Kas yra normalu Lietuvoje – nebūtinai yra geriausia tau. Keliauk, pažink save, kitus ir pasaulį, dirbk ir su laiku suprasi ką nori gyvenime veikti, atrasi ką geriausiai sugebi ir kas teikia malonumą. Nebijok išbandyti įvairiausius dalykus. Tik nepasiduok spaudimui ir nepulk į depresiją. Viskas su tavimi yra gerai. Ne visi mes nuo mažens žinome, kad būsime daktarais, žurnalistais ar inžinieriais.

    • Marius parašė:

      Taip, man 20 bet jau norisi kažką turėti, bent kryptį. Žinau apie tas nusistovėjusias normas dėl to, kad ir kaip trauktu lietuvon, negrįžtu čia.
      Keliavau, t.y. tranzavau po eurova 8 mėnesius, savanoriavau, amsterdama, prahoje, valensijoje, dirbau 8 skirtingose šalyse skirtingus darbus, bet niekaip neatrandu sau vietos ir veiklos.
      Dar kartą dėkui už atsakymą, ir už komentarus, man tai daug reiškia.
      Laikykites.

  3. Marius parašė:

    To šuo:
    Ačiū už norą pagelbėti, bet norint kažko klausti, reikia žinoti kryptį. Aš jos neturiu, tad ir paklausti kažko negalėčiau.
    To ambere:
    Taip, man 20 bet jau norisi kažką turėti, bent kryptį. Žinau apie tas nusistovėjusias normas dėl to, kad ir kaip trauktu lietuvon, negrįžtu čia.
    Keliavau, t.y. tranzavau po eurova 8 mėnesius, savanoriavau, amsterdama, prahoje, valensijoje, dirbau 8 skirtingose šalyse skirtingus darbus, bet niekaip neatrandu sau vietos ir veiklos.
    Dar kartą dėkui už atsakymą, ir už komentarus, man tai daug reiškia.
    Laikykites.
    Marius.

  4. vdas parašė:

    Na, Mariau, laikykis :) Tai ką žadu rašyti arba labai patiks, arba visai nepatiks. Bet kuriuo atveju, bent priimk tai kaip norą padėti atsiliepiant į klausimą.. O dabar iš toli.

    Nors apie tai plačiai nešnekama ir nėra itin populiaru, bet senais laikais, nuo pirmųjų rašytinių šaltinių Žemėje prieš 7000 metų, žmonės pagal gebėjimus ir polinkius visuomenėje buvo skirstomi į 4 stambias grupes. Tas skirstymas į grupes yra išlikęs ir iki šiol, bet tarpusavyje viskas taip persimaišę, kad tikrų „grynuolių” reta ir praktiškai jų net neatpažinsi. Taigi. 4 stambios grupės, pavadinkime jas suprantamiau nei indoeuropietiškoje prokalbėje, buvo: amatininkai, pirkliai, kariai ir šventikai. Jei amatininkui patinka jo amatas (kalvystė, žemdirbystė, avalynės meistras ir t.t.), tai jis pasineria į jį visu 100proc. ir yra patenkintas ir savo veikla, ir pasiekiamais rezultatais. Iš esmės, amatininkas realizuoja ir įgyvendina visus savo sumanymus ir būna pilnatvėje patenkintas.
    Pirkliai, prekijai, prekybininkai save realizuoja kitaip. Jie konkretaus amato gal ir neišreiškia, bet už tai pinigą geba kalti lygioje vietoje (taip sakant). Tai nereiškia, kad jie godūs, tiesiog jiems geriausiai tinka dirbti su ryšiais, teikti įvairias paslaugas, tiekti prekes, kurios turi paklausą, atsiskaityti su amatininkais ir visaip kaip naudotis turimais ryšiais. Jiems be kita ko svarbus poreikis pasirodyti savo pasiekimais (auksu), prabanga, finansiniu įžvalgumu ir panašiai. Nors vadovauti žmonėms jie gali, bet ši veikla jų laimingais nepadaro.
    Kariai. Tai iš prigimties vadovai, karaliai. Gebantys prisiimti atsakomybę ne tik už save, bet ir už kitą, ir garbingai jos laikytis. Garbės ir pareigos suvokimas pas juos aukštesnis už bet kokį pinigą. Be kita ko jiems svarbu tobulinti vadovavimo įgūdžius, vadovavimo psichologiją, o taip pat lavinti kovos menus. Iš šalies, tokie žmonės turėtų būti itin griežti, disciplinuoti, punktualūs, pagarbiai laikytis hierarchijos (karjeros). Jie tiesiog sutverti teisėtvarkai, apsaugai, vadovavimui.
    Šventikais buvo laikomi visažiniai, žyniai ir mokslininkai. Tai aukščiausias titulas visuomenėje, itin gerbiamas. Šventikų nebūdavo daug. Kita vertus garbė, titulas, pinigai ar amatas jiems nėra tiek svarbu, kiek žinios, knygos, metraščiai ir aukščiausio lygio įžvalgos, kurios prilygdavo kone pranašystėms kaip viskas bus. Jie puikiai išmanė savo srities dėsnius ir dėsningumus, kas beje galima pastebėti ir šiais laikais, tarkim, universiteto profesorius, visiškai pasinėręs į mokslinę veiklą, atsidavęs mokytojas ir panašiai, beje turbūt neapsirikčiau,vieną ryškų atstovą galima sutikti ir šiame puslapyje (dešinėje, aukštai prie „Žymos”). Suprantama, toks skirstymas neformalus, greičiau – alternatyvus. Ai dar, šventiko pavyzdys – ir inžinierius, projektuojantis sudėtingą variklį (engine = engineer = enžinierius).. Žodžiu.
    Toks skirstymas pagal gebėjimus, kitą žmogų nuoširdžiai gali papiktinti, bet tai tiesiog istorija, kuri nėra nei teisinga, nei neteisinga. Bent jau tikiuosi, kad buvo įdomu apie tai sužinoti.

    Tad, Mariau, iš to ką parašei drįstu spėti, o ir pats nutuoki savo tobulinimosi kryptį. Liūtui ūsus dar patampyčiau, kad specialybės, kurias mėginai, buvo inžinerija (kaip paminėjai), vadyba/administravimas ir informatika. Bet tai – ne tavo „arkliukas”. Amatai taip pat ne visai tai. Ką būtų galima patarti? Į diplomą pažiūrėk ne kaip į galutinį tikslą, o kaip į priemonę siekti platesnių tikslų – „Okey, paukštukas prie diplomas-YRA”. Bet realiai, tai tėra palengvinimas, pagalba žengti toliau. Sykiu, apeinant stereotipus, kas būgtai suteikia laimę kitiems (draugams-diplomai, vartojamosios paskolos, lizingai, aukšti atlyginimai ir t.t.). Tave jau veda visai kitokios idėjos ir siekiai (vien ko verta savanorystė!).

    Jei apsispręsi nukariauti mokslus – tai bus viena pergalių. Ten atsiskleis kiti horizontai. Ir kas, kad vadovėlį 1980M. išleido ŠVIESA! Tai nėra trūkumas. Tai galimybė pasireikšti geram vadovui, aktyviam žmogui, turinčiam daug energijos ir vadovo gyslelę, parūpinti universitetui naujų vadovėlių partiją! :) (beveik pajuokavau) Dar svarbu pridurti, kad lygiagrečiai mokslams (ar pilkam darbui) linkėčiau susirasti, kur tobulintis fiziškai ir stiprinti dvasią, antraip gali apimti liūdesys. Ne visai „štanginę”, bet tinka ir tai. Geriau linkėčiau pasirinkti kokią rytų kovos meno šaką ir susirasti kietą tos šakos mokytoją, girdėjusį apie išvardintus 4 tipus, o gal ir dar geresnį!
    Klausimų? :)

    • Marius parašė:

      Skirstymas buvo labai įdomus. Daug tiesos, sutinku , kad modelis nesikeičia daug metu.
      Kas dėl mokslų, buvo inžinerija, fizikiniai mokslai (fizika/ekonomika), socialiniai mokslai, finansai/ekonomika, filologija – prancūzų , turėjau galimybė po fakultetus pakeliauti.
      Gal neaiškiai parašiau, bet nežiūrių i diplomą kaip į galutinį tikslą. Tikrai taip nėra, tiesiog, matau jo svarbą, nenoriu visą gyvenimą dirbti barmenu ar padavėju.
      Dėl vadovėliu, didelis sarkazmas, žinau ir suprantu, kad ir 1980 buvo labai protingu žmonių, kurie rašė tiesa.
      Dėkui už išsamų ir įdomų komentarą. Džiaugiuosi, kad čia sutikau tikrai įdomių asmenybiu.

      • vdas parašė:

        Džiugu ir man, nors, spėju dar nė vienas neatsakė į tavo klausimą kaip save rasti. Į šį klausimą iš principo neįmanoma atsakyti, todėl kad „kaip” nėra klausimas. Klausimas yra kodėl, kas, ko, kam. Kaip tėra palyginimas. Kaip sakė A. Einšteinas „Negali gauti kitokių rezultatų darydamas tuos pačius veiksmus”. Arba daleiskim, klausiu, „Kaip rasti grybų?” :) Yra tikslas-grybai, yra užduotis-rasti, bet nėra plano-kaip. Kam reikia jų ieškoti apskritai? :) Todėl visi šie komentai yra atsakymas į „kaip” irneabejoju jog šis tas ryškėja.
        Dėl studijų, tai dėl to ir nesiseka, kad suteiki pernelyg didelę svarbą. Taip, tai svarbu, bet nenaudinga tavo asmenybei. Todėl kad pastebi, jog mokslai nesuteikia to, ko intuityviai ieškai ir sieki iš mokslų gauti. O studijuodamas stebi, jog tie mokslai, ko gero, tau pačiam kaip ir nereikalingi. Kam tas diplomas ir kam reikia studijuoti? Čia galima perklausti: Kaip gauti diplomą ir kaip reikia studijuoti. :) Suprantama, su diplomu gaunama nepaprastai daug žinių ir gebėjimų, bet net ir priėjęs atestavimo komisiją, gali apsisukti ir išeiti – žinios pasiliks, nebus tik jų patvirtinimo. Taigis. :)

        O tęsiant apie paieškas. Siūlyčiau kasdien pabūti pasivaikščioti gryname ore valandą vienam-atsigausi. Apsilankyk baseine-atgausi jėgas ir pasitikėjimą. Tada paieškok youtubeje Vaido Arvasevičiaus lekcijų(ypač), Dariaus Ražausko pagal raktinius žodžius „savęs pažinimas, kaip pažinti save, kaip ieškoti savęs” ir panašiai. Jei gali-susirašyk jų paskaitų į telefoną ir klausykis prie progos ieškodamas įkvėpimo.
        Kas dar?
        p.s. 4 luomų sistema dažnokai pasiteisina: barmenas ir padavėjas – amatininkai. Tai ne tavo prigimtis, nes pats sakai-„nenoriu visą gyvenimą dirbti padavėju ar barmenu”. :)

      • Roberta parašė:

        Labas, Mariau!

        Būtų įdomu sužinoti ar pagaliau atradai save? Jei taip, tai kas tau padėjo? :)

  5. Lilly parašė:

    Žmogau, kad tu žinotum, kaip aš tave suprantu! Mano situacija ne geresnė – prastudijavau kone visus studijų metus ten, kur norėjau ir svajojau nuo 7 klasės. Atrodė bus įdomu. Ir buvo. Tik kad nelabai sekėsi. Visi ne specialybiniai dalykai ėjo kaip per sviestą, o specialybiniai – strigo. Paskui atlikdama praktiką paskutiniam kurse pamačiau, kad vistik kažkur giliai knibždėjusi mintis, kad ne mano rogės čia, buvo teisi. Ir ką daryt? Bakalaurinį dabar bandau išstenėt. Tėvai, giminės, draugai – visi laukia kada baigsiu, rasiu darbą ir t.t. pagal visas taisykles. O aš? Nenoriu. Noriu iš vis kur pabėgt – kaip kad tu – savanoriaut, tranzuot, keliaut, gal ten, kur šilta, ir pasilikt. Rast darbą, gal ir pastudijuot ką nors. Nežinau. Man 22 metai – esu tokioj kryžkelėj, kurioj niekad nebuvau. Laikas jau vos ne šeimą kurti. Visi aplinkui mane tuokiasi, susižada, apsigyvena kartu, turi darbus, galvoja vaikų vardus. O aš? Iš vis, kaip iš mėnulio nukritus. Nežinau nei ko noriu, nei ką veiksiu. Žodžiu, nesi vienas :)

  6. Kamilė parašė:

    Mariau, kaip ir anksčiau minėjo Lilly, noriu pabrėžti – yra daugybė tokių žmonių, kaip Tu :) Nors tai nepalengvins Tavojo atvejo (asmeninės problemos visada didžiausios), tačiau iš savo patirties galiu sakyti, jog gyvenimo prasmės (veiklos, profesijos) atradimas prasideda nuo suvokimo ir SUSITAIKYMO, jog tos vienintelės prasmės niekada ir nebus. Man taip pat 22 metai, baigiau studijas – net nesuvokiu, kodėl ir kaip jas pasirinkau, nenoriu dirbti šioje sferoje (turizmas). Po kelių metų studijų patraukė kita sritis – visažas, tačiau ir tai truko kelis metus, po to išblėso tiek susidomėjimas, tiek noras mokytis. Dabar dirbu darbą, apie kurį net nepagalvočiau… Likimas sudėjo savaip ir sudės kaip turi būti ateityje. Kitaip tariant, niekas kitas, kaip „plaukimas pasroviui” man nepadėjo tiek, kiek nuolatinis kankinimasis, klausinėjimas ir t.t. Nors mano patarimas skamba gana apatiškas ir labiau tinkantis tinginystei, tačiau mano asmeniniu atveju, būtent nusiraminimas, suvokimas, jog „kaip bus taip bus”, kiekvienos naujos galimybės priėmimas žodeliu „taip”, padėjo man suprasti, jog viskas kas turi pasirodyt, pasirodys mano kelyje tinkamu, aukštesnės jėgos nustatytu metu. Tavo kančia ir nuolatinis klausimas, testai, nerimas Tau nepadės. Tranzavimas, kelionės, naujos galimybės, veiklos – griebkis to, dauguma Tavo amžiaus žmonių susidūrę su „ką veikti toliau?” imasi kur kas prastesnio kelio (pvz. nuolatinės tūsofkės). Nežinau, ar tas pagyrimas/patarimas Tau padės, tačiau laikykis – truputį nusuk akis nuo laikrodžio ir greitai bėgančio laiko, nesijausk įspaustas į tą pareigos jausmą, Tu neprivalai žinoti ko nori, o privalai džiaugtis gyvenimu. Kaip, kad mano mama (45 metų moteris) sakė – jei žinotum tą Tau numatytą planą (profesiją, žmonos vardą, vaikų skaičių) nebūtų įdomu gyventi. Svarbiausia, kad Tu pats jaustumeisi patenkintas savimi, manau dauguma Tavo aplinkos žmonių Tavimi ir taip didžiuojasi (sprendžiant iš Tavo nuveiktų darbų, kelionių ir t.t.). Laikykis ir nepasiduok nerimui :)

  7. Ramunė parašė:

    Ar tikrai galima džiaugtis gyvenimu, kai nežinai nei kas esi, nei kur eini? Troškimas „būti laimingu” – savanaudiškas reikalas ir tiek.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *