Kaip susigrąžinti norą gyventi senatvėje?

Kada mes pradedame senti? Ar tada, kai kūnas griūva ir užpuola ligos? O gal gerokai anksčiau pasenstame savo dvasia ir kūnas tampa nebeatsparus, nieko nesinori, apima gili depresija, gyvenimas ima suktis ties lova, televizoriumi ir virtuve? Kažkur dingo didingi tikslai, vaikų ir anūkų klegėjimas, kaimynų susibūrimai, dainos, gegužinių šokiai, giliai pasislėpė vidinis spindesys ir gyvenimiška išmintis.

Kažkada gavau laišką, kuriame sūnus prašė parekomenduoti mamai žmogų, galintį pabendrauti su ja ir optimistiškai nuteikti, padėti jai kovoti su onkologine liga, skatinti kovoti už savo sveikatą. Nieko konkretaus negalėjau pasiūlyti, daviau keletą nuorodų į sėkmės istorijas, organizacijas. Ir nežinau ar jiems pavyko rasti įkvėpimo kovoti už savo sveikatą ir nepasiduoti. Niekas negali padėti žmogui, jei jis pats nebenori gyventi, niekas. Ir dažnai su skausmu širdyje turime leisti žmonėms eiti savo keliu.

Tačiau kartais mums duota padaryti daugiau nei tik stebėti kaip liūdnai sensta žmonės. Lietuvos sveikuolių sąjungoje zuja didžiulis pulkas sveikai gyvenančių senolių, norinčių dalintis savo patirtimi, galinčių įkvėpti, uždegti kitus noru imtis atsakomybės už savo sveikatą, atsikratyti vaistų, išrašytų „visam gyvenimui“, atsikelti iš fotelio, imti daugiau judėti ir nukreipti dėmesį nuo savo nelaimių padedant kitiems žmonėms.

„Iš manęs ištraukėte lavą, jau keletą metų klampinusią mane vis giliau ir giliau. Galiu nebebijoti senatvės, nes jos, supratau, paprasčiausiai nėra“, – po senjorų sveikatingumo stovyklos „Mes galim!” patirtimi dalijosi vilnietė Džiuljeta.

Daugiau dalyvių atsiliepimų iš senjorų sveikatingumo stovyklos “Mes galim!”

„Po staigios vyro mirties sušlubavo sveikata, pradėjau eiti per gydytojus ir priėjau iki Santarų klinikų kardiologų (širdies aortos ir galvos kraujagyslių aterosklerozė), toliau visokie betalok zok, zofistar, statinai nuo cholesterolio ir sakė „visą likusį gyvenimą“.  Pagėrus juos apie 1-2 mėn. nukrito pulsas iki 50k/min, prasidėjo sunkūs, varginantys kosuliai. Vaistus nutraukus pulsas krito iki 45k/min ir savijauta… norėjau jau greitukę kviesti, o po to atnaujinti vaistus. Bet… prieš akis buvo sveikuolių stovykla, tikėjausi daug. Ir štai rezultatai: šokau iki „devinto prakaito“, jokių vaistų, kraujospūdis normalus, išvažiuoju sveika!!!“, – džiaugėsi Viola iš Alytaus, dalyvavusi senjorams skirtoje stovykloje.

Lietuvos sveikuolių sąjungos veteranai, 60 metų perkopę sveikuoliai kviečia bendraamžius į rudens stovyklą “Mes galim!”. Stovykla skirta atgauti gerą savijautą, numesti nereikalingą virsšvorį, atsikratyti vaistų nuo “nepagydomų ligų”, prisiminti kaip gera šokti ir dainuoti, dalintis savo patirtimi su kitais, pajusti gyvenimo džiaugsmą ir sutikti rudens darganas su plačia šypsena, puikios nuotaikos, užkrečiančios aplinkinius gyventi sveikiau.
Daugiau apie stovyklą „Mes galim!”

Sigita Kriaučiūnienė,
Lietuvos sveikuolių sąjungos viceprezidentė

1 Response

  1. Jauno kūno kulto visuomenė mėgsta klijuoti etiketes parašė:

    Mūsų jauno kūno kulto visuomenė mėgsta klijuoti etiketes, ir vaizduoti senėjimą, kaip kokį šlyštų procesą, iš kurio kiek įmanoma įvairiom formom visuomenėje tyčiojamasi, nors patyčios ne akivaizdžios, forma primityvoka, egzistuoja patyčios visuomenėje, kuri save vaizduoja tolerantiška. Ciniška be abejo tuo labiau ir savo tėvus į slaugos namus atiduoti kaip daiktą, kaip ir ciniška klijuoti etiketes, netiesioginio skirstymo į amžiaus grupes kurioms priklauso tinkamos medicininės paslaugos, o kurioms jau nebe priklauso, nes suprask tau laikas supūti pažodžiui tariant, kas tuo pačiu dar ir patyčia, ne tik dvigubi standartai į medicininių paslaugų teikimą.

    Beje su tokia pensija ir su tokiu lietuvos medikų ir visuomenės požiūriu į skaičių kuris nurodo žmogaus amžių, noras gyventi prarandmas, ir su tokiu požiūriu ir elgesiu niekaip, dažnama pagalvojus nesunori to sulaukti…. Kad reikėtų šitaip vargti, kad būtum nustumtas kaip nereikalingas daiktas. Visų nuvertintas, pamirštas, lydimas panašiais žvilgsniais \”kada tu nusprogsi\”, nu niekaip žmogus nenorės gyvent. Nors žinoma skiriamės mentalitetu, nuo kitų šalių,

    Kitų šalių senjorai linksmi, sveiki, keliauja be problemos, ir netiesiogiai pirštu niekas jiems nebaksnoja kad va jau žiūrėk laikas būtų paminklą užsisakyt… Ir lyginant su lietuvos senjorais, jų sveikatas kur kas labiau išsaugota, nes ten žmogus vertinamas skirtingai nei pas mus, kai pas mus tik žodžiai sako viena, o realuybė kita. Kiek lietuvos senjorų išvažiuoja gyvent į užsienį, su vaikais ar pas vaikus ir anūkus. Kiek žinau jų gyvenimas kitomis spalvomis nusidažo. Vėl atgyja naujam gyvenimui. O lietuvoje jie nurašomi, kaip daiktai. Atimamas iš jų gyvenimo džiausgsmas ir savivertė. Skirtumai radikalūs.

    iAr normalu šitaip, iš žmogaus savigarbą atimt, kad pats gyvent nebenorėtų, suprask, mat jau amžius toks, laikas ruoštis? O kas nusprendė kad jau laikas? Kodėl tokia nepagarba ir baimė senatvei? Kodėl iš sentstančio žmogaus atimamas noras gyventi, numetant jį kaip nebereikalingą daiktą, kuris tampa našta, kuria reikia rūpintis, atimant iš jos su savarankiškumu, tuo pačiu ir visą intelekto likutį kad greičiau supūtų, ir ruoštūsi kapinėm, nes kažkas taip nori, skubina?

    Na žinoma kol buvo jaunas išspaudė ką galėjo iš žmogaus, kad pasenus neliktų nė sveikatos, nė noro nugyventi laimingai senatvę. Užsienyje ir jaunas ir senas žmogus yra tauysojamas, o pas mus žmogus tai tarsi daiktas. Nebenaudojamas, laikas išmest, kad ir į senelių namus, o rytoi į duobę su paklode, nes tokioje rūpestingoje visuomenėje, net senatvėje vaikai dingsta, ir numarinamas žmogus kuo skubiau į kapus, nes nebereikalingas, sugryš nebent turto pasidalint tokie auksinės visuomenės vaikai. Visuomenė tokia sumaterealėjusi, kad pilna įvairiausio plauko sukčių, kurie ieško vienišų senelių, iš kuyrių galima būtų išvilioti paskutinį turtą, ir kaip žinia, kuo skubiau į senelių namus, o iš jų į žemę su drobule.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *