Nerimas ir dvejonės – nebežinau ar noriu už ko tekėti

Klausimas: Žiemos pradžioje pasijaučiau blogai. Ne fiziškai, tačiau emociškai. Visada sau ligų prisigalvodavau ir vieną dieną taip atsitiko. Pasitikrinus sužinojau, kad esu sveika, tačiau nerimas taip ir nebepasitraukė.

Tuo pačiu metu man pasipiršo draugas, po ilgų metų draugystės. Aš piršlybų laukiau taip ilgai, kad kai pasipiršo, taip išsigandau ir nerimas tik sustiprėjo. Nebegalėjau taip jaustis, visus gerus dalykus versti neigiamais, kiekvieną rytą keltis panikoje ir t.t.

Apsilankiau pas psichiatrą, kuris skyrė gydymą antidepresantais. Žinoma, turėjo praeiti kuris laikas, kad jie pradėtų veikti, vadinasi dar mėnesis blogos nuotaikos ir galvą daužančiomis mintimis. Per sveikimo laikotarpį supratau, kad aplinkui turiu labai gerų žmonių, mane mylinčių ir palaikančių. Supratau, kad mano būsimas vyras yra tikrai tas žmogus, kurio man reikia, nes visą laiką mane globojo ir guodė.

Praėjo keletas mėnesių, pradėjau jaustis geriau ir geriau, paskui su gera nuotaika apsipratau ir pradėjau užmiršti kas ir buvo atsitikę (dabar jau keturi mėnesiai). Po truputį pradėjome planuoti vestuves, paskutines dvi – tris savaites. Žinoma, aš kaip moteris, darbo prisiėmiau daugiausiai. Nuo informacijos kiekio ir kainų pradėjo suktis galva ir košmarus sapnuoti pradėjau (vestuvių data numatoma kitų metų pavasarį). Dar po kelių dienų pradėjau dalintis informacija su draugu, jis sako neskubėk, nėra kur. O mane pyktis imti pradėjo, kad nenori greitai visko susirezervuoti.

Kelių dienų bėgyje, pradėjau vėl nerimauti, kiek viskas kainuoja, kaip čia tilpti, reikia man tų vestuvių, ar ne, noriu aš už to žmogaus tekėti, ar ne. Mintys buvo, kad tik nepasikartotų nerimo priepuoliai. Viską papasakojau savo psichiatrui. Jis paminėjo, kad dauguma žmonių jaučia nerimą dėl vestuvių, tik vieni reaguoja stipriau, o kiti – silpniau.

Aš iš tų žmonių, kurie reaguoja stipriau, plius nuo ligos praėję tik keli mėnesiai. Patarė dalintis darbais su būsimu vyru ir neapsikrauti visomis atsakomybėmis savęs vienos. Taip pat paminėjo, kad su nauja padėtimi žmogus apsipranta per tris mėnesius. Tai va, sėdžiu kiekvieną dieną taip ir jaučiu kažkokį kirbesį savyje. Noriu pasiguosi draugui, bet jis labai daug dirba, mokslo metų pabaiga. Jaučiuosi šiai akimirkai vieniša ir be pagalbos, be jokios romantikos iš jo pusės.

Taigi ar mano jausmai yra normalūs? O gal tai liga dar kaišo pagalius man į ratus?

p.s. Vaistus tebevartoju, ir dar vartosiu keletą mėnesių :)
Labai lauksiu Jūsų atsakymo!

Paulina (vardas pakeistas)

Komentuoja psichologė Viktorija Ivleva:

Sveika, Paulina!
Visų pirma norėčiau Tave pasveikinti su artėjančia judviejų švente! Užjaučiu, jog šiuo metu Tau yra toks nelengvas metas, tad džiaugiuosi, jog daliniesi savo savijauta ir rūpesčiais.

Vestuvės yra nuostabi ir graži šventė, tačiau tuo pačiu metu tai yra vienas atsakingiausių ir rimčiausių sprendimų gyvenime. Manau, jog natūralu, kad jauti didesnį nerimą, nei anksčiau. Juk netrukus žengsite labai rimtą žingsnį ir teks priimti lemtingą sprendimą. Šventės organizavimas ir planavimas yra daug jėgų ir laiko reikalaujantis darbas. Svarbu tai, jog ir pati savo laiške mini, kad, kaip dažniausiai būdinga moterims, prisiėmei daugiausiai darbo. Tokia didelė atsakomybė nerimo nesumažina, tiesa? Turbūt nereikėtų stebėtis, jog miegas tapo neramus. Juk, kaip žinoma, dažnai mūsų rūpesčiai ir baimės prasiveržia sapnuose, kai prarandame gebėjimą kontroliuoti save ir savo mintis. Tad norėčiau kiek paantrinti Tavo psichiatrą ir pasiūlyti pasvarstyti – galbūt vis gi vertėtų darbais su būsimu vyru pasidalinti kiek tolygiau? Nors, kaip leidai suprasti, draugas skubėti nelinkęs, kartais svarbu parodyti šiek tiek daugiau pasitikėjimo savo partneriu ir leisti vyrui būti vyru, o atsakomybę dalintis perpus. Juk taip svarbu jausti, kad Tavimi yra pasikliaujama ir tikima.

Nepaisant to, kad savo laiške išreiškei abejones savo santykiais, laiško pradžioje taip pat rašai, jog esi supratusi, kad tai būtent Tas žmogus, su kuriuo esi pasiryžusi praleisti likusį gyvenimą. Galima jausti tavo dvejones ir nerimą, tačiau norėčiau atkreipti dėmesį, kad tokios mintys ir jausmai dažnai yra labai natūralūs. Kartais net verta leisti tokioms mintims pabūti. Įžvelgus savo abejones ir baimes iš arti, jos dažnai pranyksta.

Suprantama, kad šiuo metu iki šventės abu turėsite daug darbų bei reikalų, tad dėmesio vienas kitam skirti tampa vis sunkiau, o romantikai vietos tarsi nebelieka. Tačiau nors savo laiške mini, jog romantikos nebeliko iš jo pusės, nėra iki galo aišku, kiek kurti romantikos stengiesi pati. Galbūt ir pačiai kartais pavyktų grįžusį iš darbų draugą nustebinti ar kaip nors palepinti? Tikiu, kad draugas tai įvertins, o iš Tavęs pasimokęs galbūt ir Tave pačią vieną dieną nepaprastai nustebins.

Kitas dalykas, į ką norėčiau atkreipti dėmesį – tai, kaip pati rašai, Tavo polinkis ieškoti sau ligų. Pagirtina, kad rūpiesi savo sveikata ir savijauta bei esi sau atidi, tačiau perdėtas negalavimų ieškojimas dažnai „užprogramuoja” mus negatyviai ir mes patys „prisišaukiame“ sau nemalonumus. Svarbu pačiai būtų pagalvoti iš kur kyla tokios mintys ir, joms beužvaldant, stengtis jas keisti kitomis – teigiamomis. Pasvajoti, beje, taip pat kartais būna labai sveika. Tikiu, kad iš pradžių tai atrodo labai nelengva užduotis, tačiau stengiantis tam skirti bent keletą minučių į dieną, kaskart perorientuoti savo minčių eigą tampą vis lengviau ir natūraliau, nerimas kankina vis mažiau, o nuotaika bemaž tampa geresnė. Tačiau jeigu jauti, kad nerimas vis vien nesitraukia, dažnėja ir sutrikdo kasdienį gyvenimą, norėčiau pažymėti, jog nors medikamentinis gydymas yra svarbus, dažnai jis būna nepakankamas. Tad norėčiau pasiūlyti pasvarstyti apsilankymo pas psichologą ar psichoterapeutą galimybę ir aptarti Tave slegiančius ir neraminančius dalykus.

Linkiu didžiausios sėkmės, stiprybės ir gražios šventės!

Psichologė Viktorija Ivleva | viktorija.yv@gmail.com
Iliustracija: © wonderlandstock / Alamy