Kam gyventi su panika, jeigu galima be jos?

0 (0)

Per pastarąjį pusmetį, sugrįžus iš Škotijos, teko tiek dirbti su žmonėmis, patiriančiais panikos sutrikimą, kad nutariau apie tai parašyti dar kartą. Taigi:

Kas ta panika?

Ar esate patyrę būseną, kai širdis, atrodo, iššoks iš krūtinės, gniaužia gerklę, darosi sunku kvėpuoti, kūnas dreba, o galvoje pradeda suktis mintys, kad tuoj mirsi, išprotėsi arba prarasi kontrolę ir padarysi kažką beprotiško? Imi vis labiau patikėti, kad vyksta kažkas tikrai pavojingo, todėl būtina tuoj pat ko nors imtis – skambinti greitajai pagalbai arba artimiesiems, važiuoti į ligoninę ar bent jau bėgti iš tos vietos, kur kilo priepuolis, kaip nors gelbėtis…

Visa tai žmogus gali patirti panikos priepuolio metu. Ir nors panikos priepuoliai yra visiškai nepavojingi, tuo metu, kai jie įvyksta, juos patiriančiam taip tikrai neatrodo. Nieko keista, kad tokia patirtis išgąsdina, ir jeigu panikos priepuoliai kartojasi, žmonės pradeda vis dažniau jausti nerimą dėl to, kad ir vėl gali taip pasijusti. Protas pradeda kurti strategijas, kaip to išvengti – ko geriau nedaryti, kur geriau neiti, kad priepuoliai nepasikartotų. Pavyzdžiui, jeigu patyrėme panikos priepuolį prekybos centre, galime nutarti ten daugiau neiti, arba visada eiti tik su artimu žmogumi, kad jaustumėmės saugiau. Tokių saugumo strategijų besiimantis žmogus mąsto maždaug taip: “Taip, nepatogu, kad turiu vengti parduotuvių arba ten eiti tik lydimas kito žmogaus, bet šie nepatogumai nėra tokie baisūs, svarbiausia, kad tik nepasikartotų priepuolis. Be to, jeigu man pasidarys negera, bus, kas man pagelbės“. Taip po truputį įvairios papildomos „apsaugos“ ima virsti tarsi gelbėjimosi ratu, o „nesaugių“ vietų ima daugėti, nes kiekviena vieta, kurioje kyla nemalonūs pojūčiai, gali greitai virsti „nesaugia“.

Panikos sutrikimo varginami žmonės dažnai vengia parduotuvių, viešojo transporto, liftų, stovėjimo eilėse, teatrų ir kino teatrų bei kitų vietų, iš kurių nėra patogu bet kada išeiti. Vien mintys apie buvimą tokiose vietose gali kelti nemalonų „įkalinimo“ jausmą. Taip pat paprastai norisi vengti tų vietų, kur jau yra įvykęs panikos priepuolis, pavyzdžiui, tam tikrų gatvių. Gyvenimas dėl to darosi vis skurdesnis ir sudėtingesnis, o kadangi vietų, kurios atrodo pavojingos, paprastai vis daugėja, pasitaiko, kad po tam tikro laiko žmogus apskritai ima bijoti išeiti iš namų arba daro tai tik lydimas artimųjų. Kartu žmogus gali pradėti galvoti, kad jo reakcijos keistos, galbūt „kvailos“, kad kiti taip nesijaučia ir nesielgia, o kartu su šiomis mintimis gali kilti liūdesys, nusivylimas savimi ar pyktis ant savęs.

Iš esmės panikos sutrikimas – tai pirmiausiai jaunų žmonių problema, paprastai jis prasideda iki 30 metų amžiaus. Moterys panikos sutrikimą patiria dvigubai dažniau nei vyrai. Kartais tenka susidurti su žmonėmis, kurie kreipiasi pagalbos jau būdami 40 ar 50 metų, tačiau paprastai problema būna prasidėjusi daug jaunesniame amžiuje.

Panikos sutrikimas tam tikra prasme paradoksalus – viena vertus, jo varginami žmonės dažnai jaučiasi ligoniai, mano, kad jų problema labai sudėtinga ir sunkiai sprendžiama, o iš tiesų realybė yra iš esmės priešinga. Lyginant su daugeliu kitų problemų, panikos sutrikimas yra tikrai gerai ištyrinėtas, ir tiksliai žinoma, kokie terapiniai metodai šiuo atveju veikia geriausiai.

Painusis „Kodėl?“

Dažnai žmonės savęs klausia, kodėl būtent jie susirgo šiuo sutrikimu. Paprastai į tokius klausimus tikslaus atsakymo rasti neįmanoma, nes sutrikimas beveik niekada neprasideda dėl vienos priežasties. Manoma, kad iš dalies panikos sutrikimas yra paveldimas – gana dažnai žmonės, kuriems būna panikos sutrikimas, turi šeimos narių, kurie taip pat patiria panikos priepuolius. Kita vertus, net jeigu žmogus turi šiuo sutrikimu sergančių artimųjų, pats gali niekada to nepatirti. Pirmieji priepuoliai paprastai įvyksta įtemptais gyvenimo laikotarpiais, kuomet žmogus patiria daugiau nerimo, streso, ar tiesiog gyvena audringesnį gyvenimą, vartoja daugiau alkoholio, kitų svaigalų, mat visi šie faktoriai gali išbalansuoti vegetacinę nervų sistemą, kuri yra atsakinga už vidaus organų veiklos reguliavimą. Išsireguliavus šiai sistemai, gali rastis neįprastų kūno pojūčių, pavyzdžiui, greičiau plakti širdis, atsirasti vadinamųjų „permušimų“, staiga pakisti kvėpavimas, išpilti karštis t.t. Visa tai nėra pavojinga, tačiau kartais mes šių pokyčių išsigąstame, manome, kad jie rodo, jog vyksta kažkas baisaus, ir taip pradeda suktis vadinamasis panikos ratas.

Svarbiausias klausimas, norint įveikti panikos sutrikimą, yra ne kodėl jis išsivystė, o kas jį palaiko, t.y. kokie mūsų veiksmai, nors mes to ir nenorime, stiprina šią problemą. Tai su terapeuto pagalba supratus, ir pradėjus keisti mąstymą bei elgesį reikiama linke, žmogus pradeda greitai sveikti.

Ar tikrai įmanoma palikti paniką praeityje ir vėl gyventi be jos?

Taip, tikrai! Dirbdama su klientais vis iš naujo įsitikinu tiek psichoterapijos veiksmingumu, tiek žmonių gebėjimu keistis.

Taigi, kaip pasveikti? Moksliniai tyrimai rodo, kad iš psichologinių priemonių veiksmingiausiai panikos sutrikimas gydomas kognityvine ir elgesio terapija. Taip pat veiksmingai panikos sutrikimą galima gydyti medikamentais (antidepresantais), kartais taikomas ir kombinuotas gydymas, kuomet derinami medikamentai ir psichoterapija. Kognityvinė ir elgesio terapija taikoma arba individualiai, arba grupėmis. Supratus, kad mes patys arba artimieji serga panikos sutrikimu, verta kuo greičiau ieškoti veiksmingos pagalbos. Savaime šis sutrikimas praeina labai retai: tyrimų duomenys rodo, kad taip nutinka tik maždaug 15 proc. atvejų, o likusiems 85 proc. žmonių negaunant pagalbos panikos sutrikimas tęsiasi dešimtmečiais. Be to, ilgai negaunant pagabos ir negydant panikos sutrikimo, didėja rizika susirgti depresija. Tad kreiptis pagalbos vienareikšmiškai verta, tai tikrai nėra ta problema, kurią reikėtų priimti kaip neišvengiamą ir tiesiog kentėti. Be to, kuo anksčiau po sutrikimo pradžios žmogus pradeda gydytis su kvalifikuoto specialisto pagalba, tuo greičiau pasveiksta. Jeigu panikos sutrikimas prasidėjo prieš metus ar dvejus, dažnai jį galima gana nesunkiai įveikti per 2-4 mėnesius (arba 6-15 kognityvinės ir elgesio psichoterapijos sesijų). Jeigu žmogus su sutrikimu pragyveno jau 5, 10 ar 15 metų, dažniausiai tai reiškia, kad padirbėti teks šiek tiek ilgiau. Tačiau ir 10 ar daugiau metų žmogų varginusi panika dauguma atvejų sėkmingai gydoma, jeigu specialistas turi šios srities žinių bei taiko terapines intervencijas, kurios veiksmingiausiai padeda įveikti panikos sutrikimą. Kvalifikuotas specialistas, dirbdamas su panikos sutrikimu, nesileidžia į paprastus „pasikalbėjimus“, kognityvinėje ir elgesio terapijoje tiesiogiai dirbama su kliento mintimis, kurios kyla panikos priepuolių metu ir labai sustiprina patiriamus kūno pojūčius bei emocijas, ir su elgesiu, ypač vengimu ir „apsaugančiais“ elgesio būdais, kurie palaiko ir stiprina simptomus. Pati terapija gali ir turi kelti šiek tiek nerimo, nes tik tokiu būdu klientas gali išmokti, kad šis nerimas yra visiškai nepavojingas. Kita vertus, klientas visuomet valdo situaciją, visos terapinės intervencijos atliekamos tik klientui pritariant ir visiškai aiškiai suprantant, kokiu tikslu tai daroma.

Lietuvoje įvairiuose miestuose nuolat daugėja kvalifikuotų kognityvinės ir elgesio terapijos specialistų, kurie gali puikiai padėti įveikti panikos sutrikimą. Jeigu jūsų mieste būtų sunku tokį specialistą surasti, rašykite mums į blogo el. paštą (jis nurodytas puslapio dešinėje), ir mes, kiek galėsime, padėsime surasti kvalifikuotus specialistus. Na, o Vilniuje, Šiuolaikinės psichologijos ir psichoterapijos centre, nuo rugsėjo 20 d. pradėsime 8 užsiėmimų ciklą, skirtą panikos sutrikimo varginamiems žmonėms. Grupiniai užsiėmimai šioje srityje yra ypač veiksmingi, mat dalyviai mokosi ne tik iš savo, bet ir iš kitų grupės narių patirties, taip pat drąsiau atlieka įvairius eksperimentus, kurie yra būtina veiksmingos psichoterapijos dalis. Daugumai žmonių bet kokias užduotis atlikti lengviau, jeigu tai darome kartu su kitais. Jeigu reikia, grupinę psichoterapiją galima papildyti ir keletu individualių terapinių sesijų. Būtume labai dėkingi, jeigu šia informacija pasidalintumėte su tais, kuriems tai gali būti aktualu, nes veiksminga psichoterapija gali iš esmės pakeisti panikos sutrikimu sergančio žmogaus gyvenimą.

Giedrė Žalytė | mastyk-ir-veik.blogspot.lt

Daugiau informacijos apie netrukus prasidėsiančius grupinius užsiėmimus galima rasti čia:
http://mastyk-ir-veik.blogspot.lt/2017/07/kvieciame-i-grupinius-uzsiemimus.html