Kas duoda prasmę gyvenimui, duoda prasmę ir mirčiai5 (2)
Iliustracija: Dmitry Kotov / Unsplash
Tiesa žmogui yra tai, kas jį žmogumi daro … jūs būsite teisūs tiek, kiek jūs neapkenčiate karo.
Jei norite suprasti žmogų ir jo poreikius, jei norite pažinti jo esmę, venkite priešpriešais statyti akivaizdžias tiesas. Taip, jūsų teisybė. Visų. Logika gali įrodyti viską. Net tą, kad visa kaltė už pasaulio negeroves tenka kuprotiesiems. Jei tik paskelbtume karą kuprotiesiems, tuojau pat ir įsidegtume dėl to karo. Baustume kuprotuosius už nusikaltimus. Iš tikrųjų juk ir kuprotieji nusikalsta.
Jei norime pamėginti išsiaiškinti žmogaus esmę, turime užmiršti valandėlei nesutarimus, nes ginčydamasi kiekviena pusė gali pademonstruoti visą Koraną nepajudinamų tiesų ir daug fanatizmo, išplaukiančio iš tų tiesų. Žmones nesunku suskirstyti į kairiuosius ir dešiniuosius, į kuprotus ir nekuprotus, į fašistus ir demokratus, ir toks jų išrikiavimas yra visiškai teisingas, nieko neprikiši. Bet tiesos darbas yra, kaip žinome, daryti pasaulį paprastesnį, aiškesnį, o ne chaotiškesnį. Tiesa – tai kalba, aiškiai išreiškianti visuotinius dėsnius …
Kam ginčytis dėl ideologijų? Nors jų teiginius ir galima įrodyti, betgi jos prieštarauja viena kitai; ideologiniai ginčai žlugdo viltį, kad galimas žmogaus išgelbėjimas. O juk aplinkui mus visi žmonės trokšta vieno ir to paties.
Mes norime išsilaisvinti. Kiekvienas, kuris kapoja žemę kirtikliu, nori žinoti to kapojimo prasmę. Katorgininkas kapoja kirtikliu žemę ir jaučiasi to kapojimo žeminamas, o geologas dirba tokiu pat kirtikliu ir jaučia pasididžiavimą. Katorga yra ten, kur darbas beprasmiškas, kur jis nesieja žmogaus su žmonių bendruomene.
Todėl mes norime pabėgti iš katorgos.
Yra du šimtai milijonų žmonių Europoje, kurie nesučiuopia savo gyvenimo prasmės ir trokšta atgimimo. Pramonė juos išplėšė iš kaimo ir suvarė į tuos didžiulius getus, lyg kokias prekių rūšiavimo stotis, prigrūstas suodinų vagonų. Darbininkų gyvenvietėse žmonės nori išbusti gyvenimui.
Yra vėlgi kitokių žmonių, prasmegusių verslo mašinerijos rutinoje, tie nebegali pažinti jokio džiaugsmo – nei išradėjo ar atradėjo, nei religijos, nei mokslo darbo džiaugsmo. Daug kas manė, kad pakaks juos aprengti, pamaitinti, patenkinti visus jų kasdienius poreikius – ir jie išaugs kaip žmonės. Ir taip pamažu juos pavertė smulkiais buržua, aprašytais Kurtelino, kaimo politikieriais, technikais, neturinčiais jokio vidinio gyvenimo …
Mūsų visų bendra būtis, mus neša viena ta pati planeta, mes esame to paties laivo įgula. Ir gerai, kai civilizacijos rungtyniauja, skatina kurti naujas sintezes.
Mūsų išsivadavimui pasiekti užtenka išsiugdyti supratimą, kad mums visiems reikalingas bendras tikslas, ir to tikslo geriausia ieškoti tenai, kur mus visus kažkas jungia. Chirurgas, tirdamas ligonį, nepaiso aimanų: jam nesvarbu, kas dejuoja, – jis gydo žmogų. Chirurgas kalba universalia kalba. Taip pat ir fizikas, kai svarsto beveik dieviškas lygtis, apimančias sykiu ir atomo, ir dangaus ūkų esmę. Taip ligi paprasto piemens. Nes jei piemuo, kukliai saugąs po žvaigždėtu dangumi būrelį avių, įsisąmonina savo vaidmenį, tai pamato, kad jis nėra vien samdinys. Jis yra sargybinis. O kiekvienas sargybinis yra atsakingas už visą imperiją.
Nejaugi jūs manote, kad piemuo netrokšta įsisąmoninti savo vaidmens? …
Kada mes įsisąmoninsime savo vaidmenį, kad ir kukliausią, tik tada mes būsime laimingi. Ir tik tada galėsime ramiai gyventi ir ramiai mirti, nes tai, kas duoda prasmę gyvenimui, duoda prasmę ir mirčiai.
Antoine de Saint-Exupery (2008). Žemė žmonių planeta. Kaunas: Trigrama. 178-184 p.
