fbpx

Kas padeda kurti gerus santykius su kitais?
5 (3)

Trey Ratcliff – StuckInCustoms.com – Creative Commons Noncommercial contact licensing@stuckincustoms.com

Santykiai su kitais žmonėmis yra labai svarbi kiekvieno iš mūsų gyvenimo dalis. Negebėjimas kokybiškai juos megzti nulemia prastesnį žmogaus gerbūvį bei yra vienas iš rizikos veiksnių, psichikos sutrikimų pasireiškimui (Braithwaite & Holt-Lunstad, 2017; Mirsu-Paun, & Oliver, 2017). Taigi, kyla klausimas, kas padeda žmogui megzti kokybiškesnius santykius su kitais asmenimis?

Viena iš žinomiausių teorijų aiškinančių, kaip žmogus kuria santykius su kitais, yra prieraišumo teorija, kurios prielaidos kyla iš vaikų stebėjimo bei santykių su jų pirminiais globėjais analize (Bowlby, 1969/1982; Ainsworth, 1985). Siekiant ištirti, kaip vystosi santykiai su tėvais arba globėjais, svarbu akcentuoti tai, kad kūdikiai negali savimi pasirūpinti patys. Dėl šios priežasties jie nuo pat vaikystės demonstruoja tam tikrą elgesį (pavyzdžiui, verkimas, įsikibimas į juos ir pan.), kuris užtikrina priartėjimą prie savo tėvų esant grėsmę keliančioms situacijoms (Bowlby, 1969/1982).

Priklausomai nuo to, kaip prieraišumui reikšmingos figūros (tėvai arba globėjai) reaguoja į šį vaiko elgesį, susiformuoja vaikų vidiniai darbiniai modeliai bei skirtingi prieraišumo tipai – saugus, nerimastingas ir vengiantis (Ainsworth, 1985). Sąveikos su tėvais kūdikystėje yra įtraukiamos į vaiko suvokimą, kokiais būdais jis gali sulaukti jo išgyvenimui reikalingo pasirūpinimo ir kaip tėvai reaguoja į jo prieraišumą skatinantį elgesį (Bowlby, 1969/1982; Bobwly, 1973). Jeigu tėvai tinkamai atliepia vaiko poreikius, demonstruoja jautrumą, empatiją ir kompetenciją, susiformuoja saugus prieraišumo tipas (Gartstein & Iverson, 2014; Schoenmaker et al., 2015; Stern, Borelli & Smiley, 2015). Šį prieraišumo tipą turintys vaikai jaučiasi užtikrinti savo demonstruojamu elgesiu ir pasitiki savo tėvais arba globėjais, kadangi pagal jų patirtį, jų prašymas gauti reikiamo dėmesio buvo sėkmingas (Ainsworth, 1985).

Priešinga tendencija yra matomą vaikų, turinčių nerimastingą ir vengiantį prieraišumo tipus, elgesyje. Jų vidinis darbinis modelis buvo suformuotas atsižvelgiant į neigiamas sąveikas su tėvais. Dažnu atveju, jie susilaukia nenuoseklaus rūpesčio arba visiško atstūmimo (Ainsworth, 1985). Dėl to jie savo prieraišumo elgesį arba labai stipriai suaktyvina (būdinga nerimastingam prieraišumo tipui) arba visiškai atsitraukia nuo savo tėvų ir su iškilusiomis problemomis išmoksta tvarkytis vieni (būdinga vengiančiam prieraišumo tipui) (Ainsworth, 1985).

Nepaisant to, kad prieraišumo teorija buvo formuluojama remiantis vaikų stebėjimu, didžioji dalis tyrimų patvirtina, kad prieraišumo elgesys yra būdingas suaugusiojo amžiuje (Hazan & Shaver, 1987; Mikulincer & Shaver, 2003). Bowbly (1988) teigė, kad vaikystėje suformuoti vidiniai darbiniai modeliai ir skirtingi prieraišumo tipai yra perkeliami į kitus santykius.

Suaugusiojo amžiuje pagrindine prieraišumo figūra tampa partneris (Doherty & Feeney, 2004). Teigiama, kad sąveikos su tėvais ir globėjais tampa lyg prototipas sekančių santykių mezgimui (Bartholomew, 1997), tad pagal šią prielaidą galima teigti, kad santykius gyvenimo eigoje žmonės kuria pagal patirtis vaikystėje. Tačiau mokslinėje literatūroje galima rasti daug prieštaringų rezultatų.

Tyrimų rezultatai vieningai neatsako į klausimą, ar suformuoti darbiniai modeliai ir prieraišumo tipai išlieka stabilūs gyvenimo eigoje ir turi įtakos santykių kūrimui (Fraley & Roisman, 2018). Taigi, siekiant atsakyti į klausimą, kas padeda žmonėms kurti kokybiškus santykius, pravartu toliau vykdyti tyrimus ir pabandyti kuo detaliau atskleisti šį sudėtingą paveikslą. Vienas iš aspektu, naudingų tyrinėti, yra vaikystės patirtys ir kaip jos atsiliepia suaugusiojo amžiuje.

Parengė Austėja Steponavičiūtė,
IV kurso VDU psichologijos studijų programos studentė.

Šiuo metu vykdau tyrimą, šia tema, kviečiu užpildyti apklausą: https://forms.gle/sPL6DEMp1iXxEtPV8

Literatūros sąrašas:
1. Ainsworth M. D. (1985). Patterns of infant-mother attachments: antecedents and effects on development. Bulletin of the New York Academy of Medicine, 61(9), 771–791
2. Bartholomew, K. (1997). Adult Attachment Processes: Individual & Couple Perspectives. British Journal of Medical Psychology, 70, 249–263. doi:
10.1111/j.2044-8341.1997.tb01903.x
3. Bowlby, J. (1969/1982). Attachment and Loss, Volume 1, Attachment. New York: Basic Books
4. Bowlby, J. (1973). Attachment and loss: Vol. 2. Separation: Anxiety and anger. New York: Basic Books
5. Bowlby, J. (1988). A secure base: Parent-child attachment and healthy human development. Basic Books.
6. Braithwaite, S., & Holt-Lunstad, J. (2017). Romantic relationships and mental health. Current Opinion in Psychology, 13, 120-125.
7. Doherty, N. A. & Feeney, A. J (2004). The composition of attachment networks throughout the adult years. , 11(4), 469–488. doi:10.1111/j.1475-6811.2004.00093.x
8. Fraley, R. C., & Roisman, G. I. (2018). The Development of Adult Attachment Styles: Four Lessons. Current Opinion in Psychology, (), S2352250X18300113–. doi:10.1016/j.copsyc.2018.02.008
9. Gartstein, M. A., & Iverson, S. (2014). Attachment security: The role of infant, maternal, and contextual factors. International Journal of Psychology and Psychological Therapy, 14(2), 261-276.
10. Hazan, C., & Shaver, P. (1987). Romantic love conceptualized as an attachment process. Journal of Personality and Social Psychology, 52, 511–524.
11. Mikulincer, M. & Shaver, P. R. (2003). The Attachment Behavioral System In Adulthood: Activation, Psychodynamics, And Interpersonal Processes. Advances in Experimental Social Psychology, 35, 53–152. doi: 10.1016/S0065-2601(03)01002-5.
12. Mirsu-Paun, Anca & Oliver, Jason. (2017). How Much Does Love Really Hurt? A Meta-Analysis of the Association Between Romantic Relationship Quality, Breakups and Mental Health Outcomes in Adolescents and Young Adults. Journal of Relationships Research. 8. 10.1017/jrr.2017.6.
13. Schoenmaker, C.,Juffer, F., van IJzendoorn, M. H., Linting, M.; van der Voort, A. & Bakermans-Kranenburg, M. J. (2015). From maternal sensitivity in infancy to adult attachment representations: a longitudinal adoption study with secure base scripts. Attachment & Human Development, 17(3), 241–256. doi:10.1080/14616734.2015.1037315
14. Stern, J. A.; Borelli, J. L.; Smiley, P. A. (2015). Assessing parental empathy: a role for empathy in child attachment. Attachment & Human Development, 17(1), 1–22. doi:10.1080/14616734.2014.969749

Įvertinkite!
[Balsavo: 3 Vidurkis: 5]
Dalintis:

You may also like...

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.