Kas slepiasi po darboholiko kauke?

„Darbas ne vilkas, į mišką nepabėgs” – gerai žinomas lietuviškas posakis. Tačiau tikrai ne visi tuo tiki. Kiekvienas esame sutikę žmonių, kuriems darbas gyvenime yra ne tik prioritetas, bet vienintelis svarbiausias užsiėmimas.

Atsidavimas, užsidegimas, užsiimant mėgstama veikla, tikrai sveikintini dalykai. Kiekvienas iš mūsų darbe praleidžiame didžiąją dalį savo gyvenimo, tad turėtume į jį eiti su džiaugsmu, o ne kančios išraiška veide. Tačiau viskas, kas per daug, nesveika. Taip pat yra ir su neišmatuojama meile darbui.

Iš pradžių darbas gali atrodyti kaip situacijos primestas prioritetas. Galime galvoti, jog pasikeitus aplinkybėms, mes persidėliosime prioritetus. Bet neretai nutinka taip, kad žmonės iš pradžių dėl darbo prievartinai aukoję laiką su draugais, artimaisiais, savo pomėgius, vėliau ima tai daryti savanoriškai.

Niekas gyvenime neatsitinka be reikalo. Taip ir poreikis, užpildyti visą savo laisvą laiką darbu, gimsta ne iš niekur. Taip pat ir aplinkybės ne visada mus verčia taip pasirinkti. Sprendimą galima surasti iš kiekvienos situacijos. Tik reikia nuoširdžiai norėti.

Darboholikais tampama dėl kelių pagrindinių priežasčių:

• noro užpildyti savo vidinę tuštumą;
• noro atkeršyti ir parodyti anksčiau įžeidusiems žmonėms savo vertę/ išspręsti savivertės problemas;
• patologinio perfekcionizmo, kai netobulumo baimė priverčia dirbti viršvalandžius, kol darbas bus atliktas tobulai;
• patirtų nesėkmių, kuriant tarpasmeninius santykius, kai tampa lengviau pasakyti, jog nėra laiko santykiams, nei vėl bandyti ir rizikuoti patirti emocinį skausmą.

Aptarkime plačiau kiekvieną iš šių priežasčių.

Noras užpildyti vidinę tuštumą. Šiame technologijų pasaulyje nemažai žmonių vis dažniau ima jaustis vienišais. Socialiniai tinklai iškreipia tikrovę ir priverčia žmones manyti, jog, jei negyvena tobulo gyvenimo, negalės sukurti tvirtų ryšių su aplinkiniais. Taip pat žmonės tiek įsitraukia į virtualų pasaulį, kad pamiršta kaip gyventi realybėje, bendrauti su draugais ir artimaisiais. Todėl bet koks susidūrimas su tikrove, sukelia didžiulį vidinį diskomfortą, nerimą ir norą užsidaryti savyje. O pasilikimas vienu du su vidiniu aš gali būti bauginantis. Žmogus pradeda dialogą su seniai užmirštu, paliktu giliai viduje gyvenančiu vaiku. Tas vaikas turės daug neišspręstų problemų, neatsakytų klausimų. Ar žmogus pasiruošęs su tuo tvarkytis? Juk lengviau savo mintis užimti svarbesniu užsiėmimu – darbu. Darbas tampa geriausiu pabėgimu nuo savęs.

Noras savo pasiekimais darbe atkeršyti, pasirodyti prieš anksčiau įžeidusius asmenis bei pasikelti savo savivertę.
Panirus į darbus galima pabėgti nuo vidinio skausmo, kaltės, pykčio, savigraužos dėl padarytų klaidų santykiuose su kitais asmenimis. Pasiekę norimų tikslų, aplenkę mus įskaudinusius asmenis, gausime vienkartinį dopamino pliūpsnį, bet ilgalaikėje perspektyvoje tai neišgelbės nuo susidūrimo su mūsų vidiniame pasaulyje užsilikusiomis neigiamomis emocijomis. Svarbu suvokti, jog mūsų vertė nepriklauso vien nuo rezultatų darbe ar santykių sferoje. Mes kiekvienas esame unikalūs ir vertingi. Tą įsisąmoninti privalome patys, tik tada išnyks noras kažką įrodinėti kitiems. Apskritai, savęs tobulinimas darbinėje sferoje labai sveikintinas dalykas, tačiau reiktų nepamiršti ir vidinio, emocinio intelekto kėlimo. Gyvenime, kaip ir darbe, neišvengiamai prireikia minkštųjų įgūdžių.

Perfekcionizmas. Dar viena žalinga savybė tuo atveju, kai ji tampa pagrindiniu charakterio bruožu. Perfekcionizmas veda prie pastovaus savęs lyginimo su kitais, nepasitenkinimo savo darbu, stipria savikritika. Akivaizdu, toks žmogus visus savo atliekamus darbus stengsis padaryti tobulai, dirbs neskaičiuodamas valandų, aukos savo santykius, sveikatą, poilsio laiką – automatiškai taps darboholiku.

Baimė dėl galimos nesėkmės, kuriant tarpasmeninius santykius. Žmonės, nukentėję ankstesnių santykių metu, dažnai bijodami dar kartą išgyventi didžiulį emocinį skausmą, atsiriboja nuo galimybės įsileisti naują asmenį į savo gyvenimą. Taip pat po nesėkmingų santykių būna labai sunku pripažinti sau, jog greičiausiai reikalinga pagerinti savo socialinius ir emocinio intelekto įgūdžius. Tam, kad galėtų išvengti realių problemų sprendimo, darbo su savimi, tokie asmenys pasirenka visą laisvą laiką užpildyti darbu.

Taigi, užsitęsęs darboholizmas gana dažnai slepia daug gilesnes psichikos problemas. Pastebėjus persidirbimo tendenciją, verta pasigilinti į jos atsiradimo priežastis ir pagal tai pačiam arba su psichoterapeuto pagalba koreguoti ydingus elgesio modelius.

Parengė Gabrielė Gogelytė | Instagrame: prouzmerktasakis
Šeimos medicinos gydytoja – rezidentė

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *