Kas yra laikoma Teisinga?
Nauja nuomonė laikoma „teisinga” tokiu mastu, kokiu ji patenkina individo troškimą įterpti naują patyrimą į senųjų įsitikinimų atsargą. Kitaip tariant, idėjos, kylančios iš mūsų kasdienio patyrimo, tampa teisingos tokiu mastu, kiek jos padeda mums suderinti naujas ir senas mūsų žinias, jas apibendrinti.
Senoji tiesa tarsi auga prisijungdama sau naujas tiesas. Taigi, nauja „teisinga” nuomonė turi remtis senąja tiesa ir aprėpti naująjį faktą.
Grynai objektyvios tiesos mes niekur nerasime. „Būti teisingam” reiškia atlikti jungimo funkciją, patirti pasitenkinimą, kai ankstesnės patyrimo dalys dera su nauja patirtimi.
Tokiu būdu, kiekviena tiesa turi savo atsiradimo ir raidos istoriją, o sykiu ir „senaties terminą”. Per ilgus tarnavimo metus tiesa gali sumedėti, suakmenėti, prarasti savo aktualumą, it sena gyvatės oda, naujai užsimezgusių tiesų tinklo akivaizdoje. Tačiau net ir seniausios tiesos gali būti labai lanksčios ir gyvos, tai tam tikri teiginiai kurie nuolat yra perinterpretuojami iš konkrečių faktų į bendresnius principus ar atvirkščiai.
Kitas naujos idėjos vertinimo kriterijus yra tas, jog ji „teisinga” tiek, kiek ji naudinga. Reikia pripažinti, kad jei iš teisingų idėjų gyvenime nebūtų nieko gero arba jas žinoti būtų visiškai nenaudinga, o klaidingos idėjos būtų vienintelės naudingos, tai paplitęs supratimas, kad tiesa yra vertinga, kad jos siekti yra svarbu – pasaulyje niekada nebūtų įsigalėjęs. Tokiame pasaulyje, kur tiesa nenaudinga, veikiausiai taptų įprasta tiesos vengti.
Kaip ten bebūtų, tačiau šiame pasaulyje, tam tikros idėjos, yra „teisingos” nes ne tik malonios mąstyti ar malonios kaip paremiančios kitas mums mielas mintis, bet ir naudingos kasdienio gyvenimo grumtynėse, kaip tam tikras maistas yra ne tik skanus, bet ir sveikas mūsų dantims, skrandžiui bei audiniams.
Toks teisingumo apibrėžimas pilnai pateisina ir religinį tikėjimą, nė nesigilinant yra Dievas ar ne, o tiesiog atkreipiant dėmesį į praktinį tokio tikėjimo naudingumą žmogui, suprantama, jei tik toks naudingumas nustatomas.
Tokią tiesos koncepciją V. Džeimsas vadina pragmatizmu, kas yra, viena vertus, mąstymo metodas, antra vertus, genetinė tiesos teorija.
Literatūra: Viljamas Džeimsas (1995). Pragmatizmas. Vilnius: Pradai. 83-101 p.
Iliustracija: Matt Artz