fbpx

Kelias į nemirtingumą
5 (4)

Jaynothing / Premium license

Jei tik mums užtenka drąsos pažvelgti į savo vidų, pamatome, kad tendaug tuščios vietos. Ir mes veltui tikimės, kad tą tuštumą užpildys išorinio pasaulio materija. Tai niekada neįvyksta.

Kai mes pasiekiame gyvenimo pusiaukelę, imame suprasti, kad gyvensime ne amžinai ir kad mūsų dienos suskaičiuotos. Įvyksta posūkis. Mums paaiškėja, kad esame mirtingi. Tai labai svarbus mūsų kelio taškas.

Pradedame mąstyti, ar gerai gyvename, ar esame realizavę savo talentus, ar buvome ištikimi savo vertybėms, ar mums sekėsi taip, kaip turėjo sektis. Mums netgi tampa įdomu, ką apie mus kalbės mylimi žmonės, kai mūsų jau nebus šiame pasaulyje.

Tada mūsų gyvenimo kryptis visiškai pasikeičia: užuot siekę visuomenės pritarimo, mes imame rūpintis, kad paliktume prasmingą palikimą. Antroje gyvenimo pusėje mus jau domina ne vien „aš“ – jau mąstome apie mus visus. Egoistinius siekius pakeičia noras tarnauti žmonėms.

Liaujamės kaupti daiktus ir nusprendžiamepadaryti gyvenimą paprastesnį. Išmokstame džiaugtis paprastais dalykais, dėkojame už nedidelius gyvenimo stebuklus, vertiname brangias vidinės tylos akimirkas. Mums tampa aišku, kad nugalėtojais tampa tie, kurie daugiausiai duoda. Toks gyvenimas yra kelias į nemirtingumą.

Daugybė vyrų ir moterų yra užsikrėtę pasiteisinimų virusu. Jie tik skundžiasi, koks blogas yra gyvenimas, užuot pabandę padaryti jį geresnį. Jie stengiasi kuo daugiau paimti, užuot ką nors davę patys. Jie kritikuoja, užuot kūrę. Jie nerimauja, užuot aktyviau dirbę. Tegu jūsų organizme atsiranda antikūnių, kurie neleistų jums gyventi vidutiniško gyvenimo.

Airų dramaturgas Džordžas Bernardas Šo (George Bernard Shaw) rašė:

„Tikras džiaugsmas yra siekti didelio tikslo, džiaugsmas yra jausti, kad esame galinga jėga, o ne kamuoliukas, sudarytas iš smulkių negalavimų ir nusiskundimų, kurie neleidžia mums būti laimingiems.

Esu įsitikinęs, kad mano gyvenimas priklauso visai bendruomenei, ir kol kvėpuoju, turiu privilegiją tarnauti žmonėms.

Mirties valandą norėčiau žinoti, kad atidaviau žmonėms visas jėgas. Dabar jaučiu, kad kuo sunkiau dirbu, tuo labiau gyvenu. Gyvenimas man nėra žvakė, kuri greitai sudega. Gyvenimas – tai liepsnojantis deglas, kuris šiek tiek pabuvo mano rankose ir kurio liepsną aš puoselėjau, kad galėčiau ją perduoti ateities kartoms.“

Pagal „5 valandos klubas“ (40-46p.)

Įvertinkite!
[Balsavo: 4 Vidurkis: 5]
Dalintis:

You may also like...

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.