Klestėjimas nepaisant perfekcionizmo: misija įmanoma?
Vis spartėjantis gyvenimo tempas reikalauja daug energijos. Atsikėlęs ryte kiekvienas siekia jaustis gyvybingas, t.y., žvalus, kupinas jėgų ir pasiruošęs naujos dienos iššūkiams. Tai gali būti ypatingai sunku perfekcionistiniais bruožais pasižymintiems žmonėms, kuriuos išsekina nuolatinis tobulumo siekimas ir negalėjimas atsipalaiduoti dėl vis nesibaigiančių užduočių.
Vilniaus universiteto mokslininkų ir studentų iniciatyvos “Vitality Lab” metu atlikti tyrimai rodo, kad ir perfekcionistai gali nemažai padaryti dėl savo gyvybingumo. Tereikia skirti truputį laiko sau.
„Dar šiek tiek patobulinsiu ir bus gerai“ – ir taip iki begalybės. Nuolatinis kiekvienos detalės tobulinimas ir visas pastangas lydintis nepasitenkinimas gautu rezultatu yra varginantys perfekcionizmo aspektai. Nors atrodytų puiku – žmogus siekia itin gerų rezultatų ir aukštumų – tai kainuoja daug emocinių ir fizinių resursų. Itin didelės pastangos atlikti kiekvieną užduotį ar kiekvieną darbą, nerimas dėl rezultatų ir įvertinimo sekina, todėl žmogus praranda energingumą ir gyvybingumą. Ir su tuo susiduria neretas – tyrimai rodo, jog dėl kultūrinių pokyčių perfekcionizmo šių dienų visuomenėje vis daugėja.
Viena iš gausybės neigiamų perfekcionizmo pasekmių – sumažėjęs gyvybingumas – reiškinys, kuriam mokslininkai-psichologai skiria vis daugiau dėmesio. Gyvybingumas apibūdina būseną, kai žmogus jaučiasi gyvas ir turintis energijos, o šis aktyvumas nėra sukeltas išorinių grėsmių ar vidinių įtampų. Aukštu gyvybingumu pasižymintys žmonės yra atsparesni socialiniam spaudimui, kitų lūkesčiams bei vertinimams, ir taip pat stresui. Šie asmenys yra kupini energijos, džiaugsmo, turi daugiau vilties bei yra labiau optimistiški ir produktyvūs. Todėl gyvybingumas yra būtinas norint gerai jaustis ir gyventi pilnavertišką gyvenimą.
Ar tobulumo siekis neišvengiamai veda į išsekimą ir žemą gyvybingumą? Nebūtinai. Perfekcionistas perfekcionistui nelygu. Mokslininkų teigimu, perfekcionizmas turi kelis tipus – adaptyvųjį ir neadaptyvųjį. Adaptyviu perfekcionizmu pasižymintys asmenys siekia geriausių įmanomų rezultatų, geba pasimėgauti procesu, o nutikus nesėkmei, savęs nekaltina ir atvirai priima grįžtamąjį ryšį, kad kitą kartą galėtų atlikti užduotis geriau. Gebėjimas siekti aukštų standartų negraužiant savęs dėl pakeliui pasitaikančių nesėkmių ir suklupimų leidžia šiems žmonėms išsaugoti gerą savijautą ir gyvybingumą.
Neadaptyvių perfekcionistų patirtys yra iš esmės kitokios. Tokie asmenys stengiasi įgyvendinti kartais net neįmanomus siekius, tam, kad išvengtų nesėkmės ar kritikos. Šie žmonės susieja savo vertę su darbo rezultatais, tad bet kokius gyvenimo nesklandumus bei net ir švelniai kritiškas aplinkinių pastabas gali priimti itin asmeniškai ir jautriai. Visa tai gali kelti stiprius neigiamus išgyvenimus: liūdesį, stresą, neviltį, o taip pat sumažinti gyvybingumą.
Turiu neadaptyvaus perfekcionisto savybių, tai dabar jau tikrai blogai? Vėlgi ne. Vilniaus universiteto mokslininkų ir studentų atlikti tyrimai atskleidė, kad pasaulyje vis labiau populiarėjančios praktikos gali padėti perfekcionistų gyvybingumui.
Viena iš tokių praktikų – dėmesingas įsisąmoninimas. Paskutiniu metu dėmesingas įsisąmoninimas yra itin populiarus ir jo šlovė yra pelnyta. Dėmesingas įsisąmoninimas skatina susitelkti į dabartį, į tai, kas šiuo metu vyksta, ir tą priimti ramiai bei nevertinančiai. Tai yra svarbus įgūdis perfekcionistams, kurie dažniau fokusuojasi į ateitį, o savo patirtis vertina itin kategoriškai. Pavyzdžiui, jeigu atliksiu taip, kaip noriu – tuomet gerai, jeigu nepavyks – labai blogai. Nors dėmesingas įsisąmoninimas dažniausiai siejamas su meditacija, tačiau praverčia ir nedideli pratimai, sugrąžinantys į čia ir dabar. Pajutus, jog esate pernelyg susitelkę į tai, kas vyks ateityje, galima sau priminti, kur esate ir ką darote šiuo metu.
Padėti labiau save priimti gali ir atjautos sau praktikavimas. Dažniausiai užjaučiame ir palaikome kitą žmogų, patiriantį nesėkmę, tačiau su savimi elgiamės gerokai griežčiau. Tai ypač būdinga neadaptyviu perfekcionizmu pasižymintiems žmonėms. Nepasisekus jie itin negailestingai save peikia, graužiasi dėl nesėkmės. Atjautos sau tyrimų pradininkės Kristin Neff teigimu, geranoriškumą ir supratingumą, kurį rodome kitiems, turėtume apgręžti ir nukreipti į save. Paprastai tariant, turime mokytis reaguoti į save taip, kaip reaguotume į nesėkmę patiriantį gerą draugą. Žinoma, iš pradžių gali būti nelengva keisti įprastą mąstymą ir reakcijas, tad būtų vertinga pirmiausia identifikuoti savikritiškas mintis, kada jos kyla ir apmąstyti, kokius palaikančius, supratingus ir atjaučiančius žodžius galima sau pasakyti.
Taigi nors vis daugiau žmonių gali tekti susidurti su perfekcionizmu bei varginančiomis jo pasekmėmis, ne viskas prarasta. Kelių minučių trukmės dėmesingo įsisąmoninimo bei atjautos sau praktikos gali padėti kovoti su gniuždančia savikritika ir didinti gyvybingumą. Didesnis energingumo lygis leis produktyviau ir sėkmingiau įgyvendinti savo tikslus bei klestėti nepaisant perfekcionizmo.
Parengė Emilija Petraitytė
Asociatyvi portalo iliustracija: Medienstürmer / Unsplash