Ko trūksta mums?0 (0)
Kai ateina paukščių traukimo metas, tose vietose, pro kurias skrenda laukinės antys, galima pastebėti įdomių reiškinių. Naminės antys, tarytum patrauktos praskrendančio trikampio, sujunda nevykusiai šokuoti nuo žemės. Laukinis šūksnis sužadina jose kažkokias laukinumo liekanas. Ir štai naminės antys valandėlę pavirsta paukščiais keleiviais.
Štai jų bukose galvutėse, kuriose telpa tik niekingi klanų, sliekų ir paukštidės vaizdiniai, išsiskleidžia kontinentų erdvės, jūrų geografija, padvelkia platybių ir tolių vėjai.
Šis paukštis nė manyti nemanė, kad jo smegenys gali sutalpinti tokią gausybę visokiausių stebuklų, ir štai jis ima plasnoti sparnais, paniekina grūdus, paniekina sliekus ir trokšta tapti laukine antimi.
Bet dar ryškesnis pavyzdys – gazelės: aš auginau jas Žiubi forte. Visi mes ten auginome gazeles. Laikėme jas vielų tinklo aptvare, atvirame ore, nes gazelėms reikalingas vis šviežias, tekantis oras, ir jos labai opios.
Jas tik visai jaunas pagavus, galima išlaikyti, ir jos netgi įpranta imti maistą iš žmogaus rankų. Jos leidžiasi glostomos, savo drėgnomis nosytėmis baksnoja į delną.
Imi manyti, kad jas prisijaukinai. Manai, kad jau apsaugojai nuo to neaiškaus liūdesio, kuris jas taip tyliai ir graudžiai numarina…
Bet štai kurią nors dieną jūs pastebite, kad gazelės stovi, ragelius įrėmusios į aptvarą, skiriantį jas nuo dykumos. Jas traukte traukia tenai. Jos dar nė pačios nežino, kad nori nuo jūsų pabėgti.
Ką tik išgėrė pieną, kurį joms atnešėte. Jos dar leidžiasi glamonėjamos, dar baksnoja nosytėmis jums į delną… Bet, vos tik jas paleidę, pastebėsit, kad jos laimingos vieną kitą kartą liuoktelės ir beregint vėl sugrįš prie aptvaro tinklo.
Ir jei jūs nesikišite, tai jos, nė nemėgindamos kliūties įveikti, beviltiškai nuleidusios prieš ją galvas, įrems į aptvarą ragelius ir taip stovės tol, kol išgaiš.
Gal tai jų poravimosi metas, o gal tai atgimęs troškimas skrieti per dykumą pašėlusiu greičiu? Jos to nežino. Jų akys dar nebuvo atsivėrusios, kai jas mažytes sugavome. Joms dar nepažįstama nei dykumos laisvė, nei patinėlio kvapas.
Bet jūs gi daugiau išmanote už jas. Jūs žinote, ko jos ieško: tik dykumos platybėse jos gali visiškai atsiskleisti. Jos nori būti gazelės ir šokti gazelių šokį. Jos nori dumti trijų šimtų kilometrų per valandą greičiu ir tai šen, tai ten stryktelti į šoną, tarsi tose vietose liepsna būtų plykstelėjusi iš smėlio.
Ką reiškia šakalai, jei gazelių tiesa – ragauti baimės, kuri jas verčia nertis iš kailio ir šokti kuo aukščiausius šuolius! Ką čia reiškia liūtas, jei gazelių tiesa – žūti saulėkaitoj nuo jo letenos smūgio!
Žiūrite į jas ir mąstote: štai jas kankina liūdesys. Liūdesys – tai troškimas kažko… Ko trokšti, yra, tik nėra žodžių tam pasakyti.
Na, o mums, ko trūksta mums?
Ištrauka: Antoine de Saint-Exupery (2008). Žemė žmonių planeta. Kaunas: Trigrama. 173-174 p.
Mums trūksta to paties… Siela trokšta ten, kur jos niekas nevaržo, kur pasireiškia jos tikroji prigimtis…Tai taip paprasta. Ir taip sudėtinga.
Sunku būtų vienareikšmiškai pasakyti ko gi mums trūksta, todėl kalbėsiu tik apie save. Skaitydamas atpažinau save ir naminėse antyse ir gazelėse aptvare – gyvenu iš invalidumo pensijos, kuri duoda duonos riekelę, bet uždaro visas duris…galiu tik svajoti apie tai, ką aš padaryčiau, jei…Štai taip įsitraukiau į meno terapijos veiklą – ne kaip terapeutas, bet kaip pacientas su plunksna: mūsų įspaudų gyvenimo kelyje gylis priklauso nuo mūsų meilės kitiems! Sunkiausia čia yra tai, kad tie kiti dažniausiai to net nežino. Todėl labai džiaugiuosi jūų straipsniu.Manau jis pasibels į daugelio skaitytojų širdis ir taip padės mums (bnt jau man)perženti savo aptvarą – Ačiū!
nezinau ar uztenka zmoniu sielai buti ten kur ji nevarzoma. gal siek tiek sudetingesni nei gazeles gal esame. va gyvenu azijoj. pasaka kokosais priesais akis, palmes vietoj lietuvisku pusu pro langva sviecia. siela laisva dumk daryk ka nori.mama pasakytu- pilna sikna:) ir vistiek sedi prie kompiuterio nerami siela skaitai psichologinius straipsnius pries miega, atsakyti i klausimus kuriu suformuluot net negali garsiai o tik viduj krebzda kazkas vis negrai kzkas vis negerai.kai buvau paaugle,esi romantiskas begalvo naivus padaras.galvoji, bet kai bus mylimas zmogus, tai tada nors i pasaulio krasta su juo ir viskas. o tada jau viskas gi.ir sieki karstai to savo noro ishsipildymo. atrodo viena tuscia plytele uzhsipildo ir tada iskart kita atsiranda:))tada galvoju,kad gal as kaip tas zaidimas su kaladelem -jenga. istrauki kaladele padedi ant virsaus. ir kazka statai o kazkur skyle pasidaro:)poto buna dienu kai peiki save.kad juk buna zmones tikrai nelaimingi,o tu cia zemes kirminas imi ir niurzgi.ir kaip ismokti maziau mastyt, vat sito dar nezinau:)
Egle, kaip as tave suprantu.. Viska pasiekiu, ka uzsibreziu, bet tas vidinis nerima sniekur nedingsta.. Patiko mintis apie paliekancias tustumas.. O nemastyt isvis nebemoku.. Atrodo, kuo daugiau suvoki, tuo geriau turetum jaustis.. Deja..
Visi ieškote kažkokių gyvenimo migdolų. Atsakymas visada jums pries akis. Jis paprastas ir kartu sudėtingas. Jis patikrintas amžių per laiko tėkmę, bet nevisi nori su tuo sutikti, todėl ir gimsta sielos maištas. O juk viskas yra uždaras ratas, kurio ašis yra MEILĖ.