KODĖL DALIS VISUOMENĖS TYLI, KAI KALBAMA APIE LGBT+?
Klausimams susijusiems su LGBT+ bendruomene tebekeliant aistras viešoje ir privačioje erdvėje, svarbu atrasti balansą, kaip užtikrinti visų visuomenės grupių gerovę. Neneigdama LGBT+ žmonių teisės į teisinį jų santykių sureguliavimą ir jų jau auginamų vaikų apsaugojimą, noriu kalbėti už kitą visuomenės dalį, kuriai šis klausimas taip pat jautrus, būtent dėl vaikų ir noro juos apsaugoti.
Kaip psichologė manau, kad visos patirtys ir jausmai yra svarbūs. Dalis šių žmonių (tarp jų specialistai, tėvai, pacientai) tyli, nes yra pasimetę arba bijo. Nelengva kalbėti, kai gali būti apkaltintas homofobija ar transfobija, apkaltintas už tai, kad jauti.
LGBT+ judėjimas daliai žmonių kelia stiprius jausmus, nes savo vieša komunikacija (įvairia literatūra, filmais, ar pareiškimais) ypač tais, kurie skirti vaikams ar paaugliams, gali kelti grėsmę tikroviškam vaiko realybės suvokimui ar vertinimui, kuomet tam tikros realybės dalys yra ignoruojamos, neigiamos arba pasirenkamų žodžių “pagalba” iškraipomos. Kalba yra labai galingas įrankis. Ji gali padėti, bet gali ir pakenkti. Pailiustruosiu paprastu pavyzdžiu, kaip skirtingi žodžiai gali keisti realybės suvokimą: kai sakome “probleminis vaiko elgesys” labiau atsiribojame nuo atsakomybės tą problemą spręsti, negu, kai, pavyzdžiui, sakome “iššūkių keliantis vaiko elgesys”. Riba, kai siekiant padėti vienai žmonių grupei, pasirenkami žodžiai gali pakenkti kitai, yra labai subtili. Kartais tai suprasti gali padėti tik jausmas.
Subtiliai vaiko realybės suvokimas gali būti iškreipiamas, jeigu jam sakoma, kad galima turėti du tėčius ar dvi mamas. Mažo vaiko galimybės atskirti, kas tikra, o kas ne, yra apribotos jo kognityvinių gebėjimų. Todėl net jei LGBT+ poroje augančio vaiko biologinio tėčio partneris (draugas, mylimasis) pavadinamas „tėčiu“, tai nepaneigia realybės, kad visi ir kiekvienas žmogus šiame pasaulyje turi ar turėjo tik vieną biologinę mamą ir vieną biologinį tėtį. Realybė ta, kad kažkur ta mama ar tėtis egzistuoja. Vaikui tai yra netektis. Kai ši netektis suvokiama, ją tenka išgedėti. Apie tai kalba ir gedi kai kurie LGBT+ porose užaugę žmonės.
Realybė jau visai nesubtiliai iškreipiama, jeigu translyčių žmonių poroje augančiam vaikui sakoma, kad jis gimė iš tėvelio pilvo. Tokioje aplinkoje augančiam mažamečiui, kuriam paprastai iki paauglystės tėvai dar yra autoritetas, gali būti sunku jaustis saugiai ir pasitikėti pasauliu. Nes artimiausi žmonės jam teigia tai, ką iškart paneigia ne tik draugai mokykloje, bet ir kiti autoritetai – auklėtojai ar mokytojai. Nesaugu, kai egzistuoja dvi realybės – viena namuose, kita – už namų ribų, o apie svarbiausius dalykus, tokius kaip „kas yra kas“ arba „iš kur aš atsiradau“ egzistuoja dvi „tiesos“.
Paauglys gali jaustis turįs socialinę lytį, kuri atitinka arba ne, jo biologinę lytį. Tačiau jausmas realybės nepakeičia. Kai paaugliui, kuriam dėl įvairių priežasčių sunku gerai jaustis savo kūne ar su tam tikromis savo kūno dalimis sakoma, kad jis gali tapti kitos lyties, informacija apie realybę iškraipoma, nes biologine prasme tai neįmanoma. Vadinamos „lyties keitimo“ operacijos nepakeičia lyties, o tik išorinius lytinius organus. Bet idėja tapti kitokiu, ypatingu, paaugliui gali būti labai patraukli, tai paauglių pažeidžiamumo dalis, nes jie kaip tik ieško savo tapatumo. Jie kupini idealizmo ir nori keisti pasaulį, todėl yra lengvai patraukiami naujų idėjų ir judėjimų. Jie pasižymi ir paauglystei būdingu egocentrizmu, jaučiasi nepažeidžiami ir todėl yra linkę rizikuoti ir išbandyti įvairius dalykus. Kai kuriais atvejais idėja būti kitokiam sulaukus pilnametystės gali nuvesti iki operacijos, galinčios turėti neigiamų pasekmių fizinei ir psichinei sveikatai. Kai kurie lytinius organus pasikeitę žmonės gailisi šio sprendimo. Kai viešoje kalboje tvirtinama, kad operacija „nėra pavojinga“, iškraipoma realybė, nutylint, kad sunaikinamas ir dažniausiai nebeatstatomas vaisingumas, o intervencija turi įvairių rizikų ir galimų ilgalaikių pasekmių. Paauglystė gali būti rimtas iššūkis visiems. Todėl tikimybė, kad bus pasinaudota ne tik vaikų, bet ir tėvų pažeidžiamumu gąsdina ir kai kuriuos psichikos sveikatos specialistus, kurie tiki, kad su jausmais pirmiausia reikia padėti išbūti, bent iki tada, kol jaunas žmogus jau tikrai galės suvokti ilgalaikes savo sprendimų pasekmes.
Nemaža dalis žmonių žino, ką reiškia netekti: tėvų, sveikatos, vaisingumo ir norėtų apsaugoti nuo to vaikus. Kai kurie gerai žino, ką reiškia gyventi iškreiptoje realybėje. Ypač tie, kurie dar mena sovietinius laikus ir patyrė, kas yra melo kultūra, kai egzistuoja dvi „realybės“: viena namuose už uždarų durų, kur kalbami vieni dalykai, kita vieša, kur kalbami kiti. Ir tai ne tik apie tuometinės valdžios vykdytą politiką ar komunikaciją, kai dalis realybės buvo ignoruojama ar “iškraipoma”. Tais laikais daug dalykų buvo nevadinami tikraisiais vardais. Tai skausmingos asmeninės trauminės mūsų visuomenės narių patirtys. Kai fizinės bausmės vadinamos auklėjimu, kai manipuliavimas jausmais vadinamas rūpinimusi, kai medicininė prievarta pavadinama pagalba, kai muša, nes myli, kai geria, nes kiti kažką padarė ne taip ir t.t. Tokioje aplinkoje augančio vaiko realybės vertinimas ir supratimas išsikreipia. Jis tiki tuo, ką jam teigia artimiausi žmonės, net jei tai prieštarauja jo jausmui ar informacijai gaunamai iš kūno pojūčių. Kartais tokios nematomos žaizdos lieka ilgam ir gyja labai sunkiai. Melas ir manipuliavimas jausmais yra smurto forma. Labai subtili. Tokioje aplinkoje augusiems žmonėms ilgainiui tampa sunku tikėti ir pasitikėti, įtarumas ir atsargumas ima viršų, ypač kai tai susiję su jų auginamais vaikais ir jie nori juos apsaugoti. Taip pat nori apsaugoti kitus, kurie už uždarų durų iškreiptoje realybėje gali būti palikti vieni.
Jei kažkurios realybės dalys yra ignoruojamos, jei dalykai nebevadinami tikraisiais vardais, baimė auga, ypač kai kalbama apie labiausiai pažeidžiamus. Viliuosi, kad LGBT+ bendruomenei priklausantys žmonės gali suprasti ir kitos visuomenės dalies jausmus ir patirtis ar pasiūlyti sprendimų, kaip apsaugoti vaikus.
Parengė Kristina Burbaitė