Kodėl mes sergame?

Mano kelias sveikatos link. Savo tekstuose paprastai dalinuosi tuo, ką pati esu išgyvenusi, patikrinusi per asmeninę patirtį ir galiu drąsiai rekomenduoti kitiems. Taigi ir šį kartą, prieš pereidama prie teorijos apie ligų priežastis, noriu papasakoti, kas mane paskatino ieškoti savo negalavimų ištakų ir įtikino šios metodikos veiksmingumu.

Vaikystėje, palyginus, sirgau ne daug. Visgi sulaukusi mokyklinių baigiamųjų ir universitetinių stojamųjų egzaminų, staiga supratau sveikatos vertę. Visuomet buvau jautri perfekcionistė, bet kokia kaina siekianti tik geriausių rezultatų ir negailestingai save vainojanti už menkiausius nusižengimus. Nieko nuostabaus, kad toks požiūris nuolat klampino į vis didesnes ligas ir rimtus negalavimus.  Ilgas jų sąrašas, kaip ir nuolatinis gydytojų kabinetų durų varstymas tokiame jauname mano amžiuje stebino net vyresnius žmones. Skamba neįtikimai, bet jau būdama dvidešimties, labai vertinau šventinius pasveikinimus, kurie linkėjo stiprios ir geros sveikatos, nes man ji nebuvo savaime suprantama. Jau tuomet supratau faktą, kad visų mano ligų priežastis – nuolat patiriamas, tiksliau mano pačios sau keliamų reikalavimų sukeliamas stresas, bet nežinojau, ką su tuo daryti. Situacija su sveikata dar labiau pablogėjo pradėjus dirbti, augant pareigų ir atsakomybės lygiui, kol galiausiai turėjau rinktis – toliau dirbti ar iki galo ristis į depresijos ir ligų bedugnę.

Tuomet nusprendžiau, kad nebenoriu mokėti savo sveikata už patiriamą stresą ir kad nėra nieko brangesnio už mano vidinę ramybę bei emocinę harmoniją.  Pradėjau dirbti sau ir su savimi, vietoj nuolatinių vidinių priekaištų dalindama sau meilę bei dėkingumą, ir fizinė būklė per trumpą laiką iš esmės pasikeitė. Tokia ji yra iki šiol. Jei kartais pasitaiko kiek blogesnė savijauta, tie itin reti ir smulkūs negalavimai mane aplanko tik kaip geriausias draugas. Toks, kuris vienintelis sako tiesą, primindamas, kad jau laikas sumažinti tempą, pailsėti, kad vėl per daug save kritikuoju, per mažai džiaugiuosi gyvenimu, nebesugebu priimti savęs su besąlygine meile ar kūrybiškai save išreikšti.

Vienas svarbiausių įrankių darbui su savo EGO šiame kelyje buvo tikrųjų negalavimų priežasčių “žinynas” (konkrečių knygų pavadinimus rasite straipsnio apačioje). Turiu prisipažinti, kad pradžioje jį skaitant dažnai kildavo vidinis pasipriešinimas ir neigimas. Natūralu – juk savo neteisingą elgesį ar mąstymą vertinti iš šono yra sunku, o pripažinti klaidas yra iš viso didelis iššūkis. Nepaisant to, kuo daugiau kartų skaičiau ligų priežasčių paaiškinimus, kuo labiau gilinausi į vidinius atsakymus, tuo labiau stiprėjo suvokimas, kad visa tai yra tiesa. Bet pats geriausias, nepaneigiamas šios teorijos teisingumo patvirtinimas buvo asmeninėje praktikoje išbandyti pratimai, akimirksniu atnešę pasveikimą ir fizinės būsenos pagerėjimą. Neįtikėtina, bet suvokus tikrąją gerklės skausmo ir kosulio priežastį, aukšta temperatūra per valandą nukrito be jokių vaistų ir jau kitą dieną jaučiausi praktiškai sveika. Tokia pati istorija pasikartojo su nugaros, kaklo ar galvos skausmais. Kitaip tariant, išbandžiau šiuos pratimus daug kartų, žinau, kad ši metodika veikia, todėl ją noriu pristatyti ir jums.

Kodėl mes sergame?

Fizinis, emocinis ir mentalinis žmogaus kūnas sudaro vieną tarpusavy sąveikaujančią sistemą. Taigi, nieko jau seniai nestebina pasakymas, kad visos mūsų ligos ir negalavimai turi emocines ir dvasines priežastis. Netgi tradicinės medicinos atstovai pripažįsta, kad „ bene visos ligos yra nuo nervų“. Tiktai ką šioje frazėje reiškia „nervai“ ir ar iš tiesų priežastis vien juose?

Ar pastebėjote, kad visi turime tam tikras „silpnas“ kūno vietas, t.y. kūno dalis ar organus, kurių ligas išgydžius po kurio laiko šios vėl kartojasi? Jeigu žmogus gyvena turėdamas ribojančių įsitikinimų, visuomet keliaujančių drauge su negatyviomis emocijomis ir jų slopinimu, šios ilgainiui įgauna fizinę išraišką mūsų kūne ligos forma. Kitaip tariant, fizinis kūnas tik atspindi tai, kad vyksta mūsų viduje.

Tuo tarpu tradicinė medicina yra susikoncentravusi į ligų gydymo pasekmes, o ne jų atsiradimo priežastis. Jums kažką skauda? Padarykim, kad neskaudėtų. Sutriko virškinimas? Išgerkite jį skatinančių fermentų. Jūs karščiuojate? Numuškim temperatūrą ir visai nesvarbu, koks uždeginimas procesas ar – juo labiau – emocinė būsena ją sukėlė. Tokiu būdu, pašalindami vidinį emocinį disbalansą signalizuojantį simptomą, problemos mes neišsprendžiame ir ilgainiui jis grįžta vėl. Todėl ir vėl sergame. Toks pat efektas būtų kieme, pilname itin gajų piktžolių, šioms sudygus jas ne išrauti, o nušienauti. Manot jos nesudygs dar ir dar kartą?

Taigi, ką daryti, kad ligos negrįžtų ir kam mums jų iš viso reikia?

Metafizine prasme ligos yra mūsų aukštesniojo AŠ mums siunčiamas pagalbos šauksmas, signalizuojantis apie kažkurio vieno ar kelių mūsų kūnų pažeidimą, nematomą plika akimi. Jis rodo, kad kažkurios mūsų mintys, įsitikinimai, nuostatos ir jas lydinčios emocijos atitolino mus nuo to, kas iš tiesų esame – fizinė unikalios ir tobulos besąlyginės meilės išraiška. Paprastai, pati pradinė ir giliausia tokios disharmonijos priežastis yra ta, kad neleidžiame sau laisvai realizuoti troškimų, kuriais nori pasireikšti mūsų amžina esybė.

Būtent negalavimai mus bando sustabdyti, atkreipti dėmesį į savo vidų, kuriame prisikaupė kaltės, savigraužos, nemeilės sau, savęs ir kitų nepriėmimo bei kitų negatyvių jausmų. Taigi, jeigu žiūrime į ligą ne kaip į priešą, su kuriuo reikia kovoti ir nugalėti (tokiu principu remiasi tradicinė medicina), o kaip į draugą, kuris atėjo perspėti ir padėti, galime pasinaudoti ja kaip savalaikiu signalu, skatinančiu atkurti vidinę harmoniją.

Pagrindinės kūno dalys ir jų negalavimų priežastys

Žmogaus organizmas ir psichika yra labai sudėtingas ir unikalus mechanizmas, todėl nenuostabu, kad skirtingi šaltiniai apie emocines ligų priežastis rašo šiek tiek skirtingai. Visgi bendros tendencijos visiems yra panašios. Verta į jas pasigilinti, užduodant sau atitinkamus klausimus.

GALVA. Galva simbolizuoja mus pačius, nes tai vienintelė kūno dalis, kuri paprastai nėra uždengta rūbų – ji atverta kitų akims. Negalavimai, vykstantys su mūsų galva, dažniausiai yra sąlygoti per didelės savikritikos, savęs kaltinimo ir to, kad sau už kažką negalime atleisti. Taigi, galvos skausmą gali pašalinti tiesiog nuoširdus atleidimas sau – kad ir ką būtumėte padarę.

ODA rodo mūsų ryšį su aplinkiniu pasauliu ir tai, kaip jame vertiname save. Jeigu gėdijamės, nepriimame savęs, neleidžiame sau būti savimi, itin jautriai reaguojame į aplinkinių nuomonę apie save, iškyla odos problemų.

AUSYS leidžia mums girdėti. Ausų ligos reiškia, kad pasąmonine prasme atsisakome kažką girdėti arba mums nepatinka tai, ką girdime. Atkreipkite dėmesį, kaip dažnai ausų ligomis serga maži vaikai. Tai gali reikšti, kad jie dažnai girdi tai, kas jiems nepatinka ir jie dėl to pyksta. Tėvai pykti neleidžia, bet vaikai atsisako tai girdėti – slopinant pyktį prasideda ausų uždegimas ar skausmas.

PLAUKAI metafizine prasme reiškia mūsų galią, pasitikėjimą savimi ir ryšį su Kosmosu. Kai nepasitikim savimi, jaučiamės beviltiškai, stresuojame, įtampa per sprandą kyla į viršų ir persiduoda į mūsų galvos skalpą, kurį sąmoningai labai retai atpalaiduojame. Taip užspaudžiame plaukų šaknų ląsteles, neleisdami šiems normaliai kvėpuoti ir augti. Prasideda problemos su plaukais.

AKYS. Ta pati analogija kaip ir su ausimis. Silpstantis regėjimas rodo tai, kad mums nebepatinka tai, ką mes matome arba mes bijome tai pamatyti. Gal  tai mūsų senstantis ar pasikeitusių formų kūnas? Vaikų atveju tai gali būti nesklandumai šeimoje, kurių jie negali įtakoti.

GERKLĖ. Tai kūrybinis mūsų saviraiškos centras, kurį apninka skausmas ar negalėjimas kalbėti tuomet, kai nemokame ar neturime energijos teisingai save išreikšti (taip pat pasakyti „taip“ arba „ne“). Gerklę dažnai skauda tuomet, kai jaučiamės spaudžiami, dusinami naštos, atsakomybės, kurios nenorime priimti ir dėl to pykstam – „kodėl aš tai turiu daryti?“, kai nemokame atsisakyti, nuryjame piktus žodžius, kuriuos norėtume pasakyti. Taip pat gerklės centras atsakingas už pokyčius. Jei jiems priešinamės, prasideda gerklės ligos.

KAKLAS yra mūsų vidinio lankstumo, tolerancijos simbolis. Jis leidžia mums sukioti galvą, pakeičiant matymo perspektyvą. Kaklo raumenų uždegimas, dėl kurio skauda jį sukiojant, gali reikšti, kad bijome pažvelgti į tai, kas vyksta mums už nugaros, ignoruojame situaciją. Jei surakinti raumenys trukdo linktelėti galvą, vadinasi be reikalo bijome pasakyti situacijai „taip“, jeigu trukdo pasukioti į šonus – bijome pasakyti „ne“.

NUGARA simbolizuoja palaikymą, kurį gauname iš gyvenimo. Jei turime problemų su nugara, gali būti, kad kažkuria prasme jaučiame negaunantys palaikymo iš aplinkos. Viršutinė jos dalis atsakinga už emocinį palaikymą, kurio galime jausti negaunantys pakankamai, o apatinė – už materialinį. Jei esame per daug susikoncentravę į „pinigų kalimą“, dažnai jaučiame nerimą dėl savo finansinės padėties, nepasitikime Visata, kuri visuomet mumis rūpinasi, skaudės strėnas ir juosmenį. Štai dėl ko apatinės nugaros dalies skausmas yra taip plačiai paplitęs reiškinys.

RANKOS IR DELNAI metafizine prasme leidžia mums apimti, priimti įvairias gyvenimo patirtis (idėjas, situacijas ir t.t.). Jei šioje srityje turime negalavimų, tai gali reikšti, kad nesugebam priimti kažkokios patirties arba ji mums yra per didelis iššūkis, kurio neaprėpiame.

KELIAI panašiai kaip ir kaklas rodo mūsų lankstumą. Kelių ligos įspėja, kad esame per daug užsispyrę, negalime perlipti per savo padidintą išdidumą, nemokame nusileisti („ant kelių“), nusižeminti ir atleisti.

KOJOS simbolizuoja mūsų požiūrį į judėjimą į priekį, į ateitį, į tikslų siekimą (tiek asmeninėje, tiek ir darbinėje srityje). Jei skauda kojas judant, gali būti, kad bijome priimti sprendimą, leidžiantį judėti į priekį, o jei ilsintis – reikia stabtelėti, leisti sau pailsėti ir pasiruošti permainoms.

Dažniausios ligos ir jų paaiškinimai

Bet koks skausmas rodo paslėptą kaltės jausmą. Kaltė visuomet veda į savęs baudimą, o šis – į skausmą. Taigi, jei jums kažką skauda – ieškokite, dėl ko jaučiate kaltę. Jei skausmas chroniškas – gali būti, kad savęs kaltinimo ir nuvertinimo nuostatos yra tokios senos ir tokios stiprios, kad sąmoningai jų nesuvokiate.

Ligas sudėliojau abėcėlės tvarka jūsų patogumui.

ALERGIJA yra vidinių prieštaravimų simbolis, rodantis, kad vienu metu kažką bandome ir nuo savęs stumti ir traukti, ir norime, ir draudžiame. Alergiški žmonės yra itin jautrūs, įžeidūs, negali priimti kažkokios situacijos ar žmonių, nes jie juos itin smarkiai erzina.

ANTSVORIS yra susijęs su perdėtu užsikraunamos atsakomybės, emocinės naštos jausmu. Didelį antsvorį turintys žmonės, nemoka pasakyti „ne“. Paprastai savo poreikius nustumdami į šoną, jie bando patenkinti kitų žmonių poreikius ir lūkesčius. Vaikystėje jie paprastai yra patyrę stiprų pažeminimo, gėdos, noro pasislėpti jausmą, taigi nutukimas tampa apsauginiu sluoksniu nuo per didelių reikalavimų iš kitų. Kai kuriais atvejais antsvoris gali tapti ir pasąmoningu būdu slėptis nuo buvimo patraukliam priešingai lyčiai, tam, kad nebūtų patirtas pažeminimo jausmas. Taip pat viršsvoris gali reikšti bandymą kompensuoti ribojančias pasąmoningas nuostatas „aš esu menkas, nematomas, nesvarbus“ ir „tik tuomet, jei būsiu didelis, storas, mane geriau pastebės, būsiu svarbus, įvertintas“.

ARTRITAS – ypatingas kritiškumas savo ir kitų žmonių atžvilgiu.

DANTŲ ligos reiškia ilgą delsimą ir negebėjimą priimti sprendimą.

DIABETAS susijęs su per dideliais lūkesčiais, per dideliu emocionalumu ir per didele atsakomybe už kitų laimę. Jis rodo nepatenkintą meilės poreikį.

GENITALIJOS simbolizuoja mūsų moteriškumą ar vyriškumą. Jei negebame savęs priimti kaip vyro ar moters, jei nepriimame savo seksualumo ar dėl jo jaučiame kaltę, prasideda problemos su lytiniais organais.

INKSTAI simbolizuoja nusivylimą, beviltiškumo ir neteisybės jausmą.

KEPENYS kaupia mūsų neišreikštą pyktį, įsiūtį, neapykantą, nukreiptus prieš save patį ir kitus žmones.

PLAUČIAI – tai organas, kuriuo įkvepiame gyvenimą. Žmonės, turintys problemų su plaučiais, kaip ir daug rūkantys, metafizine prasme sako „aš nenusipelnau gyventi“. Tai liūdesį kaupiantis organas.

SKYDLIAUKĖS problemos susijusios su nesugebėjimu kūrybingai išreikšti save, daryti tai, ką mums iš tiesų norisi gyvenime daryti. Tokiomis ligomis serga žmonės, kuriems labai rūpi, ką apie jų veiklą mano jų tėvai, vadovai, draugai, kaimynai, dėl to jie dažnai daro tai, ko iš jų tikisi aplinkiniai, o ne tai, ko prašo jų vidinis „aš“.

SKRANDIS „virškina“ situacijas ir idėjas. Jei jų negalime įsisavinti ir priimti (galbūt dėl anksčiau patirtų nesėkmių, nepasitikėjimo savimi ar baimės), sutrinka skrandis. Pvz.: tik atsiradus skrydžiams lėktuvu, žmonėms buvo sunku įsisąmoninti pačią idėją, kaip įmanoma įsėsti vienoje vietoje ir už poros valandų atsirasti už tūkstančių kilometrų. Taigi, nenuostabu, kad skrandžiai reaguodavo vėmimu – štai dėl ko keleivių sėdynėse iki šiol turime popierius maišelius, kuriuos pagal paskirtį dabar retai kas tenaudoja, nes prie skraidymo idėjos jau pripratome ir ją įsisąvinome.

SLOGA – tai vadinamos „sielos ašaros“, kurios rodo vidinį pasimetimą situacijoje, pyktį, norą sukurti atstumą tarp savęs ir mus supančių žmonių. Ji mums rodo, kad jau laikas atsikratyti senų įsitikinimų ir nustoti sukti galvą dėl menkniekių.

SUSIŽALOJIMAI – nudegimai, nusibrozdinimai, susimušimai, įsipjovimai ir kitokie įvairūs susižalojimai – tai pyktis, nukreiptas prieš save.

ŠIRDIS simbolizuoja meilę, o kraujas –džiaugsmą, kurį ji varinėja po visą mūsų kūną. Taigi širdies ir kraujagyslių sistemos ligos yra susijusios su tuo, kad atimame iš savo gyvenimo džiaugsmą, nemokame džiaugtis ir mylėti tai, ką turime, nemylime savęs, netikime meile ar neleidžiame sau ją laisvai reikšti.

VĖŽYS – ilgą laiką slopintų negatyvių emocijų, graužiančių mus iš vidaus, išraiška. Jį sukelia daugiametis savęs ir kitų kaltinimas, nepriėmimas, nemeilė sau, savigrauža, savikritika, neišsakytos nuoskaudos, beviltiškumo ir nepasitikėjimo gyvenimu jausmas. Pridėjus konkrečios kūno vietos, kurioje kilo vėžys, reikšmę, galime sužinoti, su kuo ta savigrauža ar nuoskaudos yra susijusios.

VIDURIŲ užkietėjimas rodo, kad mes laikomės įsikibę savo seno „šlamšto“, senų programų, kurių nenorime paleisti. Kitokią reikšmę turi paleisti viduriai – tai padidintos baimės ir nepasitikėjimo savimi išraiška.

Ligų ir negalavimų yra tūkstančiai. Jei šiame bendriniame sąraše savosios neradote arba informacijos buvo per mažai – pasinaudokite literatūros sąrašu apačioje, kuriame yra net keli metafizinių ligų priežasčių žinynai.

Kaip dirbti su aukščiau pateiktų ligų priežasčių sąrašu?

1. Pasigilinkite į emocines priežastis, kodėl susirgote. Supaprastinus visą žmogaus jausmų sistemą, yra tik dvi kertinės priešingos emocijos – meilė ir baimė. Akivaizdu, kad prieš susirgdamas pasirinkote pastarąją. Prisiminkite situaciją, kuri jus privertė jausti baimę bei kaltės jausmą, dažnai einantį kartu su ja.
2. Paklauskite savęs, kokia ribojanti nuostata jums trukdo pilnai priimti save, atleisti sau ir leisti sau būti tokiam, koks esate ir daryti tai, ko jums iš tiesų norisi.
3. Priimkite situaciją ir atsakomybę už ją, nes visuomet galite rinktis tai, kaip joje reaguosite.
4. Padirbėkite pačia svarbiausia asmeninio augimo tema – atleidimu sau, pasitelkę jums priimtinas atleidimo technikas (net jeigu atrodo, kad pykstate ant kito žmogaus, iš tiesų pradinė pykčio priežastis yra savęs nepriėmimas ir kaltinimas). Kai kurias iš jų galite rasti rašiniuose „Atleidimas kaip grįžimas į save“, „Kaip iš tiesų pamilti save“ I ir II dalis bei kituose „Sielos namų“ straipsniuose.

Įsisąmoninę savo negalavimų ištakas, pripažinę ir transformavę mus ribojančias nuostatas, emocijas bei priderinę mums priimtiną ligos gydymo būdą,  galime įgyti iš tiesų efektyvų įrankį. Žiūrint iš išorinės pusės – jis padės pagreitinti sveikimo procesą, apsaugoti nuo ligos pasikartojimo ir nuolat palaikyti gerą sveikatą. Pažvelgus giliau, tokiu būdu galime pajusti nenusakomą bendrystę su savo kūnu ir su tuo aukštesniuoju AŠ, kuris atsiunčia ligą ne kaip bausmę už blogus darbus, bet kaip dovaną, suteikiančią galimybę tobulėti, vis labiau atskleisti savo vidinį potencialą ir gyventi harmonijoje bei meilėje su savo esybe. Iš visos širdies tokią bendrystę su kūnu linkiu atrasti kiekvienam iš jūsų.

Norintiems pasigilinti daugiau į šią temą arba susirasti savo individualių negalavimų priežastis, labai rekomenduoju šias nuostabias knygas (kai kurios iš jų išparduotos, nes buvo tikrai populiarios, bet visuomet galima paieškoti skaityto egzempioriaus ar tiesiog pasiskolinti):

• Louise Hay “Išgydyk savo gyvenimą”,
• Louise Hay „Pamilk save ir būk laimingas“,
• Louise Hay „Pamilk save ir būk sveikas“,
• Anita Moorjani „Miriau, kad tapčiau savimi“
• Lise Bourbeau “Tavo kūnas sako – mylėk save”,
• Lise Bourbeau “Išsigydyk savo vaikystės žaizdas”,
• Valerijus Sinelnikovas “Pamilk ligą savo”.

Kai kurios iš jų yra tarsi žinynai, kuriuose įvairūs negalavimai ir juos sukėlusios priežastys yra surašyti abėcėlės tvarka arba pagal žmogaus kūno dalis. Kitos knygos parašytos labiau apibendrintai, bet visos jos – išminties ir jūsų būsimos sveikatos šaltinis. Semkite iš jo ir būkite sveiki bei laimingi.

Aurelija Veršininė | sielosnamai.lt
dailininke ir asmeninio augimo projekto „Sielos namai“ įkurėja