Kodėl nenori dirbti… vadovas?0 (0)
Vadovai dažnai skundžiasi, kad jų darbuotojai nežino, ko nori, kad jiems trūksta motyvacijos, jaučiasi nenoras dirbti. Vilniaus psichoterapijos ir psichoanalizės centro direktoriaus, psichiatro – psichoterapeuto Raimundo Aleknos teigimu, – pinigai darbuotojui nėra pagrindinis (nors, be abejo, svarbus) motyvas dirbti vienoje ar kitoje organizacijoje. Juk dažnai atlyginimas būna lyg ir neblogas, o darbuotojas vis tiek nepatenkintas. Atsakymas paprastas, tačiau mažai vadovų apie jį susimąsto – darbuotojų motyvacija priklauso nuo paties viršininko motyvacijos. Kitaip tariant, kad dirbtų pavaldiniai, pirmiausia savo pareigas turi nuoširdžiai atlikti pats vadovas. Organizacijos vadovą galime palyginti su tėvu – „ganytoju“ šeimoje. Kad vaikai norėtų kažko mokytis, šeimoje turi būti geri, žmogiški santykiai.
Kai kam atrodo, kad vadovui užtenka turėti reikiamą kompetenciją, išmanyti savo sritį, – ir štai, jis jau tikras šefas. Tačiau to tikrai nepakanka. Lyderio savybės turi būti tinkamai išugdytos, o ne tik įgimtos. Iš tiesų, daugybė vidurinės grandies vadovų yra baigę aukštuosius mokslus, vadybos studijas, o štai vadovauti jiems nelabai sekasi. Jei būtų kitaip, Lietuvoje šiandien turėtume galybę tiesiog klestinčių įmonių. O situacija kita, – darbdaviai nuolat skundžiasi darbuotojais, kad jie nenori dirbti. Arba dejuoja, kad negali konkuruoti prieš užsienio kompanijų siūlomus atlyginimus, ir dėl to jų pavaldiniai dairosi darbo pasiūlymų svetur. Tačiau kai pasikalbi su toje įmonėje dirbančiu žmogumi, arba jis ateina į psichologo konsultaciją dėl darbe su viršininku kylančių konfliktų, paaiškėja, kad daugelio užsienis nevilioja. Dažniausiai darbe pasigendame paprastų, žmogiškų santykių. Žmonėms svarbu, kad tas, kuris jiems vadovauja, ne tik mechaniškai taikytų universitetuose įgytas žinias, bet ir mokėtų nuoširdžiai bendrauti. Kitaip tariant, pats vadovas, norintis motyvuotų darbuotojų, turi būti motyvuotas. Tai yra psichologinė – dvasinė būsena, kai viršininkas visa širdimi atsiduoda savo pareigų vykdymui. Taigi, prieš reikalaudamas gerai atliktų darbų iš kitų, jis turi atlikti savuosius. Jei tuo metu, kai pavaldiniai dirba, viršininkas ilsėsis, arba jis nuolat sėdės užsidaręs savo kabinete, – motyvuoti darbuotojus bus sunku. Bendraudamas šefas galėtų perduoti savo tikėjimą veiklos sėkme, entuziazmą tiems, kas su juo dirbai.
Didelių organizacijų vadovai dažnai teisinasi, kad bendrauti su kiekvienu darbininku jiems būtų per sunku ar beprasmiška. Bet iš tikrųjų mes be reikalo nuvertiname vadinamąjį žmogiškąjį faktorių. Jei vadovas parodys nuoširdų dėmesį, matydamas žmoguje ne priešą, o savo partnerį, darbuotojui tai bus labai svarbu ir jo motyvacija tikrai išaugs. Aišku, jei organizacija labai didelė, vadovui sunku pabendrauti su kiekvienu pavaldiniu, tačiau pasaulinė praktika rodo, kad įmonių, kurių vadovai pavaldinių buvo vertinami, viršininkai sugebėdavo bendrauti, susitikti vienu ar kitu būdu su visais, ir tai jiems nebuvo kančia, jie mielai tai darė, nes jie mylėjo žmones. Todėl vadovams būtina ugdyti šį meilės žmonėms jausmą.
Ne sykį kalbėdamas su žmonėmis išgirstu, kad norą dirbti juose skatina ne tiek pinigai, kiek emocinis fonas įmonėje, kitaip tariant, – saugumo jausmas. Vėlgi, įsivaizduokime šeimą, kur tėvas visiškai nebendrauja su vaikais, – tokiu atveju vaikai nesijaus saugiai net labai sočiai valgydami. Todėl manau, kad emocinis ryšys dažnai žymiai svarbesnis, nei papildomas „duonos“ kąsnis. Nuosekliai ir nuoširdžiai atlikdamas savo pareigas, vadovas motyvuos darbuotojus atlikti savąsias. Tokiu atveju atlyginimas nebebus vieninteliu svertu, laikančiu žmogų jo darbo vietoje, – tai labai svarbu verslo sėkmei.
Vadovai dar iš senesnių laikų dažnai turi vaizdinį, kad šefas turi būti kaip vėzdas, kurio visi bijo. Iš tiesų, žmonės yra skirtingi, vieniems gal ir reikia kažkokio „vėzdo“ arba autoriteto (bet būtinai teisingo). Tuo tarpu kitiems priimtinesnis draugiškas, partneriškas vadovas. Neretai tai priklauso nuo to, kokiose šeimose tie žmonės augę, prie kokio auklėjimo pripratę.
Neneigiu, – darbuotojai turi būti prižiūrimi. Žmonės ir patys sako, kad jei niekas jų neprižiūri, neduoda nurodymų, jie jaučiasi pasimetę. „Diktatoriškose“ įmonėse iš tiesų būna mažiau kadrų kaitos, ir, nors tai atrodo paradoksalu, kažkuria prasme dalis žmonių tokiose įmonėse jaučiasi palyginti saugūs, nes nuo jų tarsi nuimama atsakomybė. Tokiu atveju, visa atsakomybė tenka vadovui, ir jam pačiam dėl to tik sunkiau. O štai kai šefas bendrauja šiltai, žmogiškai ir jo darbuotojai jaučiasi laisvesni, kūrybingesni. Tokiose organizacijose atmosfera yra geresnė ir dirbti visiems yra lengviau.
Beje, neformalus bendravimas vakarėliuose nėra vaistas, motyvuojantis dirbti, nors vakarėliai po darbo gali būti viena iš vadovo ir pavaldinių bendravimo formų. Vadovai neretai yra technokratiški žmonės, jie neturi gerų bendravimo su kitais žmonėmis įgūdžių, ir kai įmonėje yra šaltesni santykiai žmonės vengia vienas su kitu bendrauti. Todėl tam tikra prasme vakarėliai, lašas vyno gali „suminkštinti“ saktykius. Tačiau jei žmogiški santykiai bus tik vakarėlyje, o prablaivėjus ir grįžus į darbą jie nesikeis, neformalus bendravimas nemotyvuos darbuotojų geresniam darbui.
Taigi, receptas vadovui, norinčiam turėti motyvuotus darbuotojus yra paprastas ir kartu sudėtingas, – mokytis bendrauti su pavaldiniais, daryti tai nuoširdžiai, visuomet atlikti savo pareigas, ir mylėti žmones.
Šaltinis vppc.lt
Foto: Alaska Stock/Corbis