Kolegės darbe kabinėjasi, rezgia intrigas, šmeižia ir net neaišku dėl ko
Esu 46 metų moteris mano problema ta, kad sunku bendrauti su kai kuriais žmonėmis pvz., darbe su kai kuriomis moterimis, mano manymu, jos pačios ieško kaltų ar, aš kaip sakau, prie ko prisikabinti, kelia intrigas, šmeižia ir nežinau dėl ko, nes niekada nepasako ko jos nori ar ką darau negerai. Skundžia vadovams, o neišsiaiškina su manimi. Kaip man reaguoti ir ką daryti, kad jos dirbtų savo darbą ir nesikabinėtų prie manęs?
Komentuoja psichologė Vilma Stundžienė
Iš Jūsų laiško suprantu, kad darbe patiriate bendravimo su kolegėmis sunkumų, ir tai neabejotinai veikia Jūsų nuotaiką, savijautą, o greičiausiai ir efektyvumą darbe. Įvertinus, kiek žmogus savo gyvenimo laiko praleidžia darbo vietoje, akivaizdu, jog ten vyraujanti atmosfera ir žmogiškieji santykiai itin svarbūs.
Tačiau gyvenimo tiesa tokia, kad dažniausiai, mes negalime pasirinkti kolegų, partnerių darbe ar vadovo, kurie mums atrodytų šaunūs, geranoriški, bendradarbiaujantys, su kuriais sutaptų mūsų požiūriai, įsitikinimai, vertybės… O taip pat, tokie pasirinkimo apribojimai egzistuoja ir daugelyje kitų gyvenimo sričių, pavyzdžiui mes nepasirenkame klasiokų mokykloje, grupiokų studijuodami ar daugiabučio kaimynų, galiausiai, nepasirenkame tėvų, brolių, seserų ir giminaičių. Tiesiog, tai yra žmonės, kurie atsiranda mūsų gyvenime, arba mes atsirandame šalia jų įvairiose gyvenimo situacijose. Argi tai priežastis tam, kad gyvenimas taptų nepakenčiamas, kai tenka bendrauti su kitaip nei mes mąstančiais, jaučiančiais ar besielgiančiais žmonėmis? Juk jeigu leistume sau nerti į šį nepasitenkinimo, nusivylimo kitais jausmą, kažin ar begalėtume džiaugtis gyvenimu?
Žmonės labai skirtingi. Ir tai yra gražu, antraip nepatirtume daugybės dalykų. Įsivaizduokite, kad visi mąstome vienodai – ar atrastumėm kažką naujo? Visi renkamės tokią pačią spalvą, formą, turinį – kaip patirtumėm įvairovę? Visiems reikia būtent tokio tipo žmogaus – bendrauti taptų nuobodu, nebejaustumėm daugybės jausmų…
Žinoma, žmogui labai svarbu jausti bendrumą, palaikymą, būti išklausytam ir suprastam, kad galėtų dalintis savo mintimis bei išgyvenimais. Juk šio pasaulio egzistencija pagrįsta socialumu, kiekvienas esame žmonijos dalis, ir prigimtinis mūsų siekis – tame gyvuoti ir jaustis gerai. Todėl, renkamės draugus, bendraminčius, su kuriais mus vienija tam tikras požiūris, bendri interesai, puoselėjame tokias pačias ar panašias vertybes. Tuomet gera šnekučiuotis, kai mus supranta „iš pusės žodžio“, džiaugiamės galėdami kartu veikti, kurti, išjausti.
Tačiau, ką daryti, kai susiduriame su visiškai priešingu požiūriu? Yra sakančių, kad tuomet geriau atsitraukti, nei patirti neigiamų išgyvenimų sąveikoje su tokiu žmogumi. Tačiau, ar tai netaptų nuolatiniu bėgimu, nes aplinkoje tai vienur, tai kitur būtinai atsitrenksite į kokią priešingybę. Ar galėtumėt nuolat keisti darbą, gyvenamąją vietą dėl nepatinkančių kolegų, kaimynų? O jei tokia jums priešinga asmenybė yra čia pat, šalia jūsų, pačioje artimiausioje aplinkoje, kaip tuomet?
Štai čia ir atsiranda efektyvių santykių kūrimo menas – visa tai, kaip žmogų priimti, išklausyti, kaip tinkamai pačiam kažką išsakyti. Ir yra manančių, kad bendravimas – tai tarsi savaime suprantamas, natūralus įgūdis. Anaiptol, šito galima ir net būtina mokytis tam, kad bet kokioje aplinkoje sugebėtume bendrauti ir jaustis gerai.
Ir visų pirma, mokomės priimti pasaulį bei aplinkinius žmones tokiais, kokie jie yra. Ir nesupraskite neteisingai – žodis „priimti“ tikrai ne tas pats, kas „sutikti“, „nusileisti“ ir vėl dėl to viduje jaustis blogai. Žodis „priimti“ reiškia, kad aš suprantu/matau/žinau, jog šis žmogus mąsto ne taip, kaip aš, turi savų įsitikinimų ir sava logika pagrįstų argumentų arba jo elgesys man visiškai nepriimtinas. Ir visa tai žinant, galiu nustoti kaskart su tuo susidūręs stebėtis, vertinti, pykti: „Kodėl taip?! Na, kaip gi šitaip?!“ Tiesiog, mokomės tai priimti kaip neišvengiamai egzistuojančius dalykus.
Tuomet, antras žingsnis – apsispręsti, kaip galiu elgtis susidūręs su tuo, kas man nepatinka. Svarbu suprasti, kad kiti mus skaudina tiek, kiek mes leidžiamės skaudinami. Jei kas nors išsako priekaištus, pastabas ar savo priešingą nuomonę, mūsų valioje yra rinktis ar dėl to jaustis nuvertintu, liūdėti, pykti ant savęs ar kitų, ARBA įsiklausyti, kiek tame yra tiesos, kaip galimybės kažką keisti, atlikti kitaip, naujai, geriau. ARBA, neradus tam rimto pagrindo, likti tvirtam ir užtikrintai elgtis taip, kaip manote esant geriausia.
Jeigu žmonės net neišsako, ko jie norėtų (kaip minite savo laiške), galima būti tuo sugebančiu pokalbį pakreipti konstruktyvia linkme, ir aiškiai suformuluoti klausimą, siekiant aiškaus atsakymo – ko kiti iš Jūsų tikisi, ir kur problema, parodyti, kad esate pasirengusi tai apsvarstyti.
Bėda ta, kad bendraudami žmonės dažniau išlieja emocijas – pyktį, nepasitenkinimą, nusivylimą, taip sukeldami atsakomąją reakciją – Jūs taip pat imate pykti, galbūt ginčytis, galbūt pasitraukiate ir jaučiatės įskaudinta. Tačiau, jei pasirenkate tokį elgesį, niekas ir nesikeičia, įsisuka tarsi užburtas ratas… Be to, kartais žmonės, dėl kažkokių savų priežasčių, gali tyčia siekti suerzinti, įskaudinti, apšmeižti, ar dėl savo klaidų bei nesėkmių apkaltinti kitus (juk taip lengviau apsiginti ir nukreipti dėmesį nuo savo ydų…). Argi dėl tokio kitų elgesio mes tampame blogesni? Anaiptol, žmogaus stiprybė yra įsisąmonintas suvokimas ką, kaip ir kodėl darau. Ir stiprybė pasireiškia ne beatodairiška kova ginant savo nuomonę, o tvirtybe kaip gebėjimu aiškiai argumentuoti savo tiesas. Be to, kai nustojate jausmingai reaguoti, tarsi nebelieka veikėjų scenoje ir nebėra ką provokuoti…
Taigi, kokias dažniausiai darome klaidas sąveikaudami su kitais: visų pirma, stebimės, kodėl aplinkiniai kažkokie, ir labai norime, kad jie būtų kitokie – malonūs, kultūringi, supratingi, išmintingi. Tačiau, atsakykite sau, kiek Jūsų valioje yra pakeisti kitą žmogų? Tik tiek, kiek jis pats norės keistis ir būti kitokiu. Todėl, šioje vietoje žymiai prasmingiau atsigręžti į save: ką Aš galiu šioje situacijoje padaryti?
Visuomet išsikelkite tikslą: ko Aš siekiu? Jei noriu išlieti emociją – galiu pykti, šaukti; jei noriu suerzinti – galiu rinktis tokius pačius kaip jų elgesio būdus (tik kuo aš būsiu geresnis už juos?); jei noriu kviesti konstruktyviam pokalbiui – užduodu tikslingus klausimus; noriu apginti savo nuomonę – be emocijų ir kito nuvertinimo išsakau savo argumentus; jei noriu apginti save – vadovams išsakau savo poziciją, kas ir kaip; jei siekiu sutarimo – kviečiu kolegas atviram ir prasmingam pokalbiui; siekiant bendradarbiavimo– kviečiu derintis, ieškoti bendrų taškų ir kompromiso vardan bendrų tikslų.
O visų svarbiausia, yra suprasti ir patikėti, kad kai negalime pakeisti situacijos ar aplinkinių žmonių, esame galingi keisti save – tai, kaip vertiname situaciją ir aplinkinius, kokiais būdais su jais bendrausime, ir kaip leisime sau jaustis. Tiesa tokia, kad jei tik lauksime kažko iš kitų, o nesulaukę liūdėsime, gyvenimas pats savaime netaps gražesnis… Taigi, nuoširdžiai linkiu Jums sėkmės, kuriant palankią darbo aplinką bei gerą savijautą!
Psichologė Vilma Stundžienė | el. paštas: vilmastundziene@gmail.com
Iliustracija: shutterstock.com