LĖLIŲ TERAPIJA – kaip vaiko savybių, poreikių, situacijų atspindėjimas, kūrybinė – žaidybinė vaiko asmenybės išraiška

Lėlė – ypatingas žaislas. Archeologai yra radę lėlę, su kuria kažkas žaidė 2000 metų prieš mūsų erą! Tai ko gero pirmasis žinomas žaislas. Įdomu kiek žmonių užaugo nė karto nepažaidę su lėle?

Mažies vaikams, naujagimiams dovanojami minkšti žaisliukai – čia svarbu mielas, jaukus, šiltas, švelnus prisilietimas, kuris tarsi sustiprina, paguodžia ir momentais net tenkina mamos šilumos poreikį, ypač, kai jos labai reikia, bet šalia mamos nėra. Ne veltui ir mes – jau užaugę – nurimstame, kai glostome katės švelnų kailiuką ar teisiog rankose laikome minkštą, pūkuotą daiktą, kartais norint nurimti užtenka rankose palaikyti minkšto audinio skiautelę… Sensorinio lietimo dėka gauname saugaus, jaukaus, mielo, švelnaus prislietimo informaciją ir tai mus sustiprina, paguodžia, nuramina… Ikimokyklinio amžiaus vaikai apskritai mieliau renkasi žaisti su minkštais gyvūnėliais nei su lėlėmis – žmonėmis. Tokio amžiaus vaikams ir pasakas skaityti rekomenduojama, kuriose pagrindiniai veikėjai ne žmonės, bet gyvūnai.Vaikui augant, sąmonei keičiantis – pereinant iš abstrauktaus mąstymo prie labiau konkretaus, kuriame yra vis daugiau detalių, keičiasi ir lėlės pasirinkimas.

Lėlės kaip žaislo funkscija istoriniame kontekste – kokius jausmus ugdo ir emocinius poreikius tenkina lėlė?

Nesvarbu kokį laikmetį ar kultūrą, subkultūrą nagrinėtume jose yra vienokių ar kitokių lėlių pavyzdžių ar atmainų. Žvelgiant istoriniame kontekste – pvz.: viduramžiais žaislų parduotuvių nebuvo, tad lėles tekdavo gamintis pačioms arba prašyti mamos.

Lėlės suteikia galimybę vaikams imituoti kasdienį gyvenimą. Tai ką jie mato savo artimuosius darant kiekvieną dieną vaikai „išžaidžia“ su lėlėm. Vaikai  lėles maudo, keičia joms vystyklus, rengia,  valgydina, apkabina, myluoja, guodžia –  žodžiu, ja rūpinasi atkartodami mūsų rūpestį jais pačiais. Lėlėms yra statomi namai, tiesiamos gatvės, lėlė mama ir tėtis eina į darbą, važiuoja apsipirkti, bendrauja vieni su kitais. Jei vaikas turi brolių ar seserų, žaidimo su lėlėmis metu dažnai „sužaidžia“ tikras gyvenimiškas situacijas ir taip, pavyzdžiui,  išsprendžia kilusį konfliktą. Žaidimas su lėle padeda vaikui susidėlioti tai kas tuo metu sukasi mažoje galvelėje.

Anksčiau ir dabar mergaitės mėgdžioja savo mamas ar šalia esančias moteris. Taip ir mes – moterys, kai buvome mergaitėmis, taip pat pamažu priėmėme aplinkoje skleidžiamą informaciją ir pritaikėme ją ir sau.

Kiek anksčiau, moterys buvo tik namų šeimininkes su spiečiumi vaikų. Mergaitės – dukros savo mamos ir neįsivaizduodavo kitaip – tik su kūdikiu ant rankų. Dabar, mergaitės per televiziją, žurnalų puslapius mato išsipuošusias moteris, ir mamos į darbą eina pasitempusios… Taigi, dukros nori būti gražuolės, todėl pasikeitė ir lėlė – mergaitės žaidžia ne su lėlėmis kūdikiais, o su lėlėmis barbėmis.

Dažniausiai, kol berniukai kovoja karuose, mergaitės puošiasi prieš veidrodį, rengia savo Barbę madingiausiais drabužiais, auna jai aukštakulnius ir šukuoja ilgus plaukus. Jai suteikiami įvairūs vaidmenys: dantų gydytojos, mamos, manekenės, šokėjos, mokytojos ir netgi astronautės, bet turbūt dažniausiai ji – puošni princesė ar fėja, kurios grožiui niekas neprilygsta.

Dažnai yra kritikuojama ne tik Barbės sureikšminama išvaizda, seksualizuoti drabužiai, bet ir nerealistinės kūno formos, kurias nuolat stebi mergaitės. Tai jas gali skatinti kelti sau, savo kūnui nerealius reikalavimus.

Geros ir blogos lėlės – kaip jas atskirti?

Lėlių būna ir gerų, ir blogų. Blogos lėlės yra tos, kurios neatjaučia vaiko. Pavyzdžiui, gražuolė Barbė vaikui visiškai neatlieka to vaidmens, kurį turėtų atlikti lėlė. O ji turėtų padėti vaikui atsistoti ant kojų – dieną eiti su juo pasivaikščioti, naktį saugoti nuo baimių, apimančių tamsoje. Tačiau Barbė yra susikoncentravusi pati į save, ir dažnai vaikui netgi tampa konkurencijos objektu. Tobula lėlė, turinti tobulą vyrą, namus ir darbą, kokio tik nori, gali formuoti mergaičių požiūrį, kad norint visa tai turėti, būtina būti tokia kaip Barbė – liekna, aukšta, blizgi. Tai tik prisideda prie kitos socialinės aplinkos – televizijos, žurnalų, kitų žaislų – peršamo įvaizdžio, kad moteris turi siekti „tobulo“ kūno, odos, plaukų. Išvaizda yra sureikšminama, o intelektiniai ar meniniai gebėjimai – nuvertinami.

Vaikai tarsi kempinės – sugeria, ką mato aplink, todėl svarbu, kad švytintis barbių ir princesių pasaulis būtų ne vienintelis šaltinis, kurio pagrindu formuotųsi vaikų vertybės ir požiūris į save ir pasaulį.

Dažnai nelabai svarbu, kokia yra lėlės veido išraišką, nes lėlę atgaivina pats vaikas. Pradėjęs ja žaisti, vaikas perduoda savo mintis, suteikia norimus bruožus.

Žinutes vaikams skleidžia ne lėlė, bet aplinka, ir mes patys, televizijoje rodomos laidos, mūsų bendravimas su vaikais… Vaikai lėlės pagalba tik išreiškia jiems aktualias situacijas, jos tampa pagalbinė priemonė išreikšti, materializuoti mintis, išgyvenimus, patyrimus ir pan.

Akivaizdu, kad mokyklinio amžiaus mergaitė turimų vertybių pagrindu į lėlę Barbę žvelgia vienaip, o ikimokyklinio amžiaus mergaitė visai kitaip. Ikimokyklinio amžiaus mergaitės , žaisdamos su lėle Barbe dažnai dar nesureikšmina Barbės krūtinės dydžio ar klubų apimties – jos mato tiesiog lėlę, kuri niekada neatsisakys kartu pažaisti, visur lydės šeimininkę ir taps tuo, kuo tik ji panorės.

Į šią lėlę, kaip ir į kitus žaislus, vaikai perkelia savo jausmus bei norus – tai atspindys to, kas vaikams tam tikru metu svarbu. Vieną dieną Barbė gali būti puošni princesė, o kitą – jau banko darbuotoja; kai serga šuniukas – ji gali tapti veterinare, o kai ilgimasi artimiausiųjų – globojančia mama.

Čia lygiai taip pat, kaip su spalvomis. Dažnai girdžiu iš auklėtojų, mamų – mes, norėdamos apsaugoti vaikus nuo agresyvumo ir baimės, išimame tokias spalvas kaip raudona ar juoda, vengiame jų, o vaikams rekomenduojame piešti su geltonais, mėlynais dažais…

Bet juk splava yra spalva, jei viduje agresyvumo nėra, tuomet jo negali išaukti raudona spalva, jei viduje nėra aktuali baimė, juoda spalva ne baugins, bet atvirkščiai suteiks drąsos būti tamsoje ir į ją žvelgti… Tačiau, jei viduje yra pyktis, baimė – taip, tuomet tokios spalvos kaip raudona, juoda tik atspindės visa tai – bet jau geriau, kai vaikas savo agresyvumą išpiešia raudonais dažais ar save drąsina piešdamas juoda spalva nei vis tai ir vėl slopina savo viduje.

Bet kuris vaiko piešinys, pasakojimas ar žaidimo momentas yra projekcinis. Socialinės aplinkybės, situacija šeimoje, emocinė ar fizinė savijauta bei kiti veiksniai vienareikšmiškai daro įtaką meninio vaizdo kūrimui, pokalbiui tarp žaislų, lėlių atsiradimui, kompozicinės erdvės, spalvų, formų, simbolių formavimuisi.

Žaidimo metu įgyjami pagrindiniai socialiniai įgūdžiai, mokomasi bendrauti, išbandomi nauji socialiniai vaidmenys, tačiau tuo pačiu ši veikla yra ir vaiko akimis matomo pasaulio projekcija.

Vaiko skonis renkantis lėlės

Skonį mūsų vaikams formuoti padeda televizija, draugai, mada, subkultūra, net valstybėje egzistuojanti vertybių sistema…

Šiandien mokslininkai ginčijasi, kokia turėtų būti ateities visuomenė. Mes išbandėme viską: ir matriarchatą, ir patriarchatą, tačiau nei vienur, nei kitur nepavyko rasti laimės ir harmonijos tarp žmonių.
Tad vis dažniau atsisukame į vaikus, turint omenyje vaiko gebėjimą įsivaizduoti. Vaikas moka valdyti pasaulį jo nesisavindamas, o juo žaisdamas. Vaiko mąstymas yra magiškas, nes jis viskam gali rasti paaiškinimą ir pasaulį priima kaip visumą.

Ir veikiausiai pats geriausias dalykas – transformuoti kasdienį pasaulį pasaka. Juk jau dabar moksliškai patvirtinta troškimų galia ir jų išsipildymo galimybės.

Su lėlės pagalba savo gyvenimą galime paversti pasaka. Tad kuo daugiau skaitysime vaikams pasakas, kuo labiau mes patys jomis tikėsime, kuo dažniau žaisime su savo vaikais, kursime su jomis, ugdysime mes patys – suaugusieji savo charakterį, tuo pačiu keisis ir vaiko asmenybė, ir taip iš naujo formuosis vaiko skonis ne tik renkantis lėlę, bet priimant ir kitus svarbius sprendimus realiame gyvenime.

Čia didelę įtaką turi ne tik televizinės priemonės, bet ir mūsų kaip tėvų asmeninės savybės. ATSPINDĖJIMO (veidrodiškumo) mechanizmas vienareikšmiškai padeda vaikui suvokti ir koreguoti savo elgesį, o tuo pačiu ir savo pasirinkimus. Vaiko geranoriškumas, kantrumas, empatija ir kitos teigiamos savybės yra ugdomos stebint suaugusiuosius. Taigi, bendraujant su vaikais šias teigiamas savybes pirmiausia turime išreikšti mes patys – suaugusieji. O tada didelė tikimybė, kad jas greitai perims ir mūsų vaikai.

Savadarbės lėlės pranašumas ir galimi žaidimai su ja.

Vaikai mėgsta kūrybinę veiklą. Lėlės kūrimas turi didensį terapinį poveikį, be to, su tokiu žaislu vaiką sies glaudesnis psichoemocinis ryšys. Savadarbės lėlės pagalba galima žaisti ir modeliuoti įvairiausias situacijas: „supažindinkite“ lėlę su šeimos nariais, tegul ji „papasakoja“ apie save – vaikas gali išreikšti visiškai netikėtas emocijas ir mintis. Naudinga švęsti ir jos „gimtadienius“ (apsvarstykite, kokią dovanėlę padovanotų jai vaikas?), „gydyti“ įvairias ligas ir t.t. Tokia lėlė tampa savotišku tarpininku, supaprastinančiu vaiko ir aplinkinių santykius, padeda išreikšti giliąsias ir ne visada suvokiamas būsenas, troškimus, užslėptus poelgių motyvus.

Vaikai natūraliai yra linkę išreikšti save per žaidimą. Vaikas (nuo 3 m.) gali parodyti paėmęs dvi lėles kas įvyko arba papasakoti kada jis taip jaučiasi, kai rodoma į verkiančią ar piktą lėlę.

Vaikams gyvybiškai reikalingas tėvų dėmesys. Išties, kuriant lėles kartu su savo vaiku, mes suteiskime jiems kur kas daugiau nei nupirkę jam vieną ar kitą lėlę. Čia kyla retorinis klausimas – kiek laiko užsiimame vaikui įdomia veikla kartu su juo ir kaip dažnai mes, kaip tėvai kuriame kartu su vaiku? Juo labiau, kad bet koks kūrybinis procesas yra labai malonus vaikui – juk mažylis dirba kartu su jam brangiausiais žmonėmis.

Vaikas pats arba kartu su savo mama gamindamas lėlę labiau susitapatina su ja. Vadinasi pasigaminta lėlė bus brangesnė ir artimesnė. Lėlės paskatina netiesiogiai vaiką kalbėti, kaip jis jaučiasi pats. Praktika ir tyrimai rodo, kad su vaiku kasdien reikia pabendrauti bent penkiolika minučių. Ne pjaustant bulves ar šluojant, o atsidėjus: žaidžiant, piešiant ar tiesiog skaitant pasakas. Tiek laiko visiškai pakanka, kad vaikas lavintųsi – ir socialiai, ir emociškai.

Pamenu neseniai žaidimo metu paklausiau savo mažosios dukrelės Elzės, kaip ji mano, dėl ko ji pas mus atkeliavo, ko ji norėtų iš mūsų – tėvų..? Net nesusimėčiusi iškart atrėžė : mama, ko ko…meilės ir dėmesio…

Taigi, lėlė skudurinukė, pagaminta su meile, primena vaikui apie nuolatinę meilę ir kokybišką dėmesį, skleidžiamą iš lėlės, kuri prireikus net atstoja ir mamą.

Kodėl vaikai taip mėgsta mamų ar močiučių pasiūtas lėlytes?

Čia matyt atsakymas labai panašus – dėl to, kad jos turi artimo žmogaus įdėtą meilės energiją. Jos tampa tarsi gyvos ir tikros, pasiūtos su meile, ir čia svarbu net ne grožis, ne lėlės pagaminimo kokybė, bet emocinis kontekstas. Tokios lėlės tarsi įgauna magišką jėgą saugoti, globoti vaiką ir jam padėti.

Apskritai lėles galima gaminti momentines, tik tam vienam, čia ir dabar kuriamam žaidybiniam momentui:

• Lėlės iš įvairių audinių skiautelių;
• Lėlės iš riešuto kevalo;
• Lėlės iš įvairių atliekų;
• Lėlės iš popieriaus ir folijos;
• Lėlės iš gipso;
• Lėlės iš plastilino;
• Lėlės iš gofro kartono;
• Megztos, siūtos, nertos lėlės;
• Lėlės iš šieno;
• Lėlėmis gali tapti ir šlepetės, šaukštai,
• pagalvės ir kt. aplink aptinkami daiktai…

Gaminant skudurinukes, pirštines ar kitas savadarbes, momentines lėles ir vaidinant su jomis, galima patyrinėti vidinias problemas, jausmus, asmeninius išgyvenimus. Tokių žaidimų metu scenarijus nėra kuriamas iš anksto – jis sugalvojamas spontaniškai.

Verta pagaminti lėlę, turinčią galimybę keisti savo veidus (nuotaikas), t.y. Lėlė gali turėti keletą skirtingų veidų. Tai sudaro sąlygas modeliuoti skirtingas emocijas, keičiant “blogą – gerą” veikėjų vaizdinius. Psichologinė tokio pratimo išmintis sako, kad viena ir ta pati lėlė iš neigiamo personažo virsta teigiamu, iš bailios į drąsią ir pan. O JUK TAIP VYKSTA IR GYVENIME.

Ir berniukams reikalingos lėlės…

Berniukai taip pat žaidžia su lėlėmis. Tik gal lėlę Keną renkasi rečiau, čia matyt vis tik mergaičių lėlė, kuri tampa Barbės vyru ir taip padeda joms sukurti veinokį ar kitokį šeimos modelį. Žinoma, tokio šeimos formavimo kūrybinis procesas neretai vyksta stebint savo artimųjų ar per televizorių rodomus santykius ir yra vienaip ar kitaip atkartojamas žaidimo metu.

Kaip žinoma, mergaitės supa lėles ir joms vystosi moteriškieji, motiniškieji pradai. Berniukai, aišku, žaidžia su kitokiais žaislais. Jie dažnai renkasi ginklus, žvėris – jėgos pradus, kurie ugdo vyriškumą. Tačiau ginklas nebūtinai yra agresijos požymis.

Baugštiems berniukams netgi rekomenduojama rankose laikyti žaislinius ginklus. Tai suteikia vaikui galimybę susidoroti su tam tikromis baimėmis.

Berniukai mieliau renkasi lėles – herojus, tokius kaip Supermenas ar vėžliukas Nindzė. Tokios lėlės jiems labai reikalingos – berniukai save tapatindami su minėtais herojais tarsi perima visas jų stipriąsias savybes, jų jėgą, tokios lėlės pagalba tarsi patys vaikai tampa tokiais – drąsiaisi r gelbėjančiais pasaulį.

Vaikams, ypač aktyviems berniukams, išreikšti savo pyktį, nusivylimą, priešiškumą padeda ir kiti pagalbiniai žaisliukai, tokie kaip: žaisliniai kareivėliai, krokodilas, šautuvas, guminis peiliukas, žaisliniai vinys, plaktukas, pliauska, laukiniai gyvūnai, molis (ypatingai gaminant lėlės iš molio ar plastilino – jį galima minkyti, daužyti, mėtytis, energingai kočioti, stipriai plėšyti gabalais, lipdyti agresyvias, piktas lėles, o vėliau jas perlipdyti – transformuoti). Dažnai tokiuose žaidimuose svarbiausia ne agresija, o laimėjimas – gėrio pergalė prieš blogį. Taip vystosi vaikų moralė, jie mokosi atskirti, kas yra tas gėris, o kas – blogis.

Lėlė – puiki terapinė priemonė namuose: tėvai ir vaikai žaidžia kartu

Kartais vaikai išgyvena sudėtingas ar traumuojančias situacijas. Dažnai šios patirtys yra sunkiai integruojamos į vaiko sąmonę ir tarsi „pakimba“. O jausmai susiję su šiomis patirtimis nėra išgyvenami ir ima kelti vaiko elgesio bei emocinius sunkumus.

Tam, kad vaikas imtų jaustis ir elgtis geriau, jis turi suvokti traumuojančios ar stresinės patirties prasmę ir ją integruoti į savo suvokimą apie pasaulį. Šis procesas vadinamas perdirbimu. Tai labai panašu į tai, ką daro suaugusieji, dirbdami su terapeutu ir kalbėdami. Vaikams, tačiau, yra sudėtinga savo mintis ir jausmus reikšti žodžiais, tad tenka pasitelkti kitus metodus.

Žaisdami vaikai naudoja vaizduotę ir išreiškia save simboliškai per žaidimus. Tai reiškia, kad patirtis, paveikusi vaiką, atsispindės jo žaidimuose. Šį reiškinį tėvai gali stebėti ir namuose, pavyzdžiui, vaikas grįžęs iš darželio migdo lėles, ir naudoja labai panašius migdymo būdus, kaip ir auklėtojos darželyje, arba elgiasi taip, kaip ir mama vakare.

Vaikus nereikia mokyti žaisti, versti juos žaisti. Vaikai žaidžia spontaniškai ir nesiekia kokių nors tikslų. Žaidimo metu palaipsniui ir nematomai įvyksta skirtingos patirties formavimas. Vaikai daugiau, geriau ir lengviau save išreikš spontaniškame žaidime, kurį jie patys inicijavo, negu panaudojant žodžius. Žaidimas ne tik gali parodyti, kokioje gyvenimo sferoje vaikas turi problemų, bet ir pamokyti jį rasti, suformuoti teisingus problemų sprendimo būdus. Kol dar vaikas nemoka objektyviai vertinti ir suvokti pasaulio – jis atspindi jį (supantį jį pasaulį) per savo nekaltus žaidimus. Atspindi savo psichinę būklę ir mokėjimą bendrauti su kitais.

Užsiėmimų namuose poveikis sustiprėja, jei “tėvų” lėlė vakarais kalbasi su vaiku. Geros istorijos – artimos pasakoms, kurių herojai (personalizuoti, sužmoginti) turi vaikui būdingų bruožų ir susiduria su tomis pačiomis problemomis, kaip ir vaikas.

Vaikui svarbu būti išgirstam, suprastam, smagu, kai šalia savo tėvų galiu jaustis saugiai ir žinoti, kad mane priima tokį, koks esu – su visomis mano patirtimis.

Tuomet vaikas geriau atsiveriai ir pradeda labiau pasitikėti savo tėvais. Ne veltui daugelis žaidimų terapeutų, psichoterapeutų mano, kad vaikui geriausia žaidimų įtaka būna tada, kai su juo žaidžia tėvai.

Nereikia kurti jokių išankstinių žaidimo scenarijų. Geriausia, kai mamos ir vaiko lėlės kalbasi gyvai ir laisvai. Laisvas žaidimas su lėlėmis gali tapti saugia erdve išbandyti naujus įgūdžius ir vaidmenis, kuriuos vaikai stebi savo aplinkoje. Laisvo žaidimo metu lengviau ugdyti ir socialinius vaikų įgūdžius – kaip elgtis parduotuvėje, kaip bendrauti su vaikais, ką daryti, kai kitas patenka į bėdą, arba kaip susipažinti sutikus naują veikėją.

Užsiėmimų namuose temos gali būti pačios įvairiausios ir parenkamos laisvai arba atitinkant spręstinos problemos temą:
“Kai buvau mažas…”
“Kai užaugsiu…”
“Susapnavau sapną…”
“Mano lėlė labai bijo…”
“Gyveno kartą nenuorama berniukas, kurį nuolat barė…”

Savadarbė lėlė užmauta ant piršto – savotiškas autoriaus autoportretas. Pasitelkus meninius vaizdus ir fantaziją, ji padeda papasakoti kokią nors istoriją ir taip tarsi ne savo vardu praneša apie svarbias problemas, išgyvenimus. Popierinė lėlė tampa rankos tęsiniu – tokiu būdu aktyvinasi projekcijos ir identifikacijos mechanizamai – nesąmoningai suteikiame ypatingų bruožų, atspindių ir perduodame tokiai lėlei savo asmenines savybes.

Kiekvieną kartą prieš pradedant žaidimą ar istorijos kūrimą galima gaminti vis naują lėlę. Žaisti galima įvairiai: vaikščioti po stalą, dėti lėlę ant piršto, rodytis iš už širmos… Svarbu, kad lėlė būtų rankos tęsiniu. Pabaigoje galima sukurti dar vieną “terapinę” lėlę – teigiamą veikėją, apie kurią vaikas gali sugalvoti istoriją su laiminga pabaiga.

Hiperaktyvūs vaikai dažnai sunaikina “nepavykusias” lėlės (plėšo į mažus skiautelius, glamžo, išmeta…) ir vis žada padaryti geriau. Nereikia drausti – toks vaikas tarsi atlieka terapiją pats sau, mėgindamas per lėlės vaizdinį pataisyti savo paties vaizdinį kitų žmonių atžvilgiu.

Vaikui sudėtinga suprasti, kas dedasi jo širdelėje, o tuo labiau jam sunku žodžiais įvardinti savo jausmus. Neturėdami pakankamai gebėjimų suprasti ir išsakyti emocijas, vaikai randa savų būdų, kaip susitvarkyti su kylančiais jausmais. Dažnai tai vyksta spontaniškai žaidimo ar kūrybos metu. Todėl žaisdamas vaikas gali bausti žaislus, juos mušti, gąsdinti arba guosti, myluoti, gali kartu su jais liūdėti. Negalima barti vaiko už jausmus, kuriuos jis patiria. Jis turi teisę supykti, būti agresyvus, jausti pasibjaurėjimą. Tegul išreiškia šiuos jausmus, suvaidindamas pasakų situacijas, spontaniškai pagamindams lėlę…

ŽAIDŽIANT KARTU SU TĖVAIS. Mes – suaugusieji, vaikams padedame išgyventi jiems rūpimas būsenas ir geriau jas suvokti, čia svarbi nedirektyvi pozicija (be nuorodų, pamokų ar pataisymų…), bet palaikanti, skatinanti kūrybiškumą aplinka bei dėmesys vaikui aptariant jo kūrinėlį ar žaidimą. Priemonės saviraiškai turi būti nebūtinai specialios, bet gali būti ir kasdieniai daiktai.

Siekiant terapinio poveikio meninė veikla ir parenkamos temos turėtų skatinti vaiką suvokti savo jausmus, emocijas, kūną ir aplinką. Temas patartina pagrįsti tokiais klausimas: Kas? Kur? Kada? Kaip? Kodėl? Tokie klausimai skatina mąstyti ir padeda formuoti sąvokas.

Geriausias lėlių terapijos namuose rezultatas pasiekiamas, kai įtraukiama tokia veikla: pirštinių lėlių gamyba, pasakojimas lėlių vardu, lėlių spektakliai, terapinės istorijos, kurias sugalvojo lėlė (mama, močiutė ar kt. asmuo), taip pat svarbios bendros šeimos istorijos.

Literatūra:
Liudmila Lebedeva. Dailės terapija: teorija ir praktika
Lina Cirtautienė/Gintarė Meslėnienė. Žaidžiu jausmus: baimė; Žaidžiu jausmus: pyktis
Лэндрет Г. Л. Игровая терапия: искусство отношений
Audronė Brazauskaitė. Vaikų dailės terapinis aspektas

Parengė Dainora Skrabulienė / pazinimassaviraiska.lt

Edukologė, dailės didaktikos specialistė, pedagogė, baigusi specialiuosius dailės terapijos metodų taikymo kursus. Dainora jau 12 metų dirba pedagoginį darbą, veda dailės saviraiškos ir dailės terapijos užsiėmimus vaikams bei suaugusiems. Taip pat – viena iš VšĮ „Savęs pažinimo ir saviraiškos studijos” įkūrėjų, nuolat besidominti savęs pažinimu, visas įgytas žinias praktiškai taikanti savo darbe ir asmeniniame gyvenime. Dainora – dviejų dukrelių mama (Lurdos ir Elzės). Taip pat – sertifikuota „Eneagramos” (unikalaus savęs ir kitų pažinimo metodo) meistrė, Lietuvos meno terapijos asociacijos narė.

Kviečiame Jus dalyvauti seminare apie dailės terapiją, vaikų piešinius ir dailės terapijos metodus „DAILĖS TERAPINIS ASPEKTAS – GYDANTIS PIEŠIMO PROCESAS”, kuris vyks lapkričio 29 d. nuo 13.30 iki 19.00 val.