Liguistas daiktų kaupimas: kaip tai išgydyti?

5 (1)

Asociatyvi portalo iliustracija: Kyrios Kyriakos / Pixabay [sendaikčių turgus]

Daiktų kolekcionavimas suteikia daug malonumo, bet kartais puoselėtas ir, rodos, nekaltas pomėgis virsta nesuvaldoma daiktų troškimo manija. Kodėl taip atsitinka? Kada peržengiama riba tarp kolekcionavimo ir kaupimo? Ir kaip atsikratyti liguisto polinkio kaupti? Kalbamės su psichologu Aurimu Gudu.

Sakoma, kad pažvelgus į žmogaus namus galima apibūdinti jo asmenybę… „Gyvenamoji aplinka išties gali suteikti įdomių įžvalgų, tačiau tik iš dalies, nes žmogaus asmenybė yra daug sudėtingesnė ir platesnė negu tai, ką galima nustatyti tik iš jo gyvenamosios aplinkos ir daiktų. Vis dėlto, žvelgiant į namus ir juose esančius daiktus, galima suprasti, kokios žmogaus vertybės, interesai, gyvenimo būdas ir netgi emocinė būklė. Pavyzdžiui, tvarkingi ir gerai suplanuoti namai gali rodyti, kad jų savininkas organizuotas ir rūpestingas. Daiktų kolekcijos gali byloti apie asmens interesus, pomėgius, hobius ir aistras. Tačiau svarbu prisiminti, kad šie požymiai greičiausiai yra tik dalinė asmenybės atspindžio dalis, nes tai, kaip žmogus elgiasi, kalba, bendrauja su kitais ir sprendžia gyvenimo iššūkius taip pat yra svarbūs aspektai, kurie formuoja jo asmenybę. Tad žmogaus namų aplinka – tik vienas iš daugelio būdų suprasti jo asmenybę ir gyvenimo būdą“, – teigia psichologas A. Gudas.

Skirtingi daiktai – skirtingos priežastys

Kai kurių žmonių namai tiesiog perkrauti daiktais, dulkes kaupia įvairiausi mažmožiai, kurie kitam atrodytų visiškai nereikalingi. Paklaustas, kas paskatina rinkti ir laikyti tam tikrus daiktus, psichologas sako, kad skirtingi daiktai renkami dėl skirtingų priežasčių. „Magnetukai ant šaldytuvo durų gali priminti aplankytas užsienio šalis, jais galima prilaikyti vaikų piešinius, patiekalų receptus, prekių sąrašus, lapukus su priminimais ar rašteliais kitiems šeimos nariams. Molinės ar porcelianinės figūrėlės statomos estetiniais, dekoratyviniais tikslais, ir visai nebūtina, kad jos turėtų meninę vertę, – tiesiog be šių dalykų namai gali atrodyti pernelyg nuobodūs ir tušti. Problema atsiranda tada, kai daiktų kaupimui prarandamas saikas. „Yra du būdai būti turtingu. Pirmasis – daug prikaupti ir antrasis – mažai norėti“, – teigia amerikietė rašytoja, knygų iliustratorė Jackie French Koller. Polinkis kaupti gali būti susijęs su tuo, kad kiekviename žmoguje yra Dievo dydžio tuštuma, kurią mes bandome užpildyti malonumais, potyriais ir galų gale daiktais. Kad ir kiek patirtume, kad ir kiek turėtume, mums vis per mažai“, – dalijasi psichologas A. Gudas.

Kita priežastis, anot jo, galėtų būti sovietmečiu vyravęs nuolatinis prekių trūkumas. „Ir šiais laikais baimė, kad kažko ateityje gali trūkti, verčia žmones kaupti. Prisiminkime, kaip visai neseniai buvo šluojamas tualetinis popierius, o vėliau druska“, – kalba pašnekovas ir pastebi, kad dabar pasaulyje vis populiaresnis tampa minimalizmas, kai namuose yra tik tai, to iš tikrųjų reikia.

Psichoanalizės pradininkas Zigmundas Froidas žmogaus norą kaupti sieja su vaikyste ir teigia, kad jis pasireiškia vos gimus. Kūdikis emocinį ir psichologinį komfortą iš pradžių susikuria besąlygiškai trokšdamas motinos krūties. Vėliau, pajutęs saugumo pojūtį, sunkiai pajėgia išsiskirti su pirmąja jį ilgai „globojusia“ antklodėle ar minkštu žaisliuku. Nučiupinėti ir nutrinti šie daiktai tampa savotišku emociniu sargu, teikiančiu saugumo jausmą ir padedančiu ramiai užmigti. Anot Z. Froido, mažam vaikui yra labai svarbu turėti kažką, ką netrukdomai jis pats gebėtų suvaldyti.

Kaupėjai negali nustoti kaupti

Bet kuris kolekcininkas, pavadintas daiktų kaupėju, ne juokais įsižeistų. Jis didžiuojasi surinktomis vertybėmis, o kaupėjai dažniausiai gėdijasi surinkto „turto“. Tačiau kodėl pastarieji niekaip nesugeba atsisakyti šio polinkio? Psichologas sako, kad kaupėjai negali nustoti kaupti dėl keleto priežasčių: „Visų pirma greičiausiai dėl emocinio prisirišimo. Kaupėjai dažnai užmezga stiprų emocinį ryšį su savo nuosavybe. Šie prisirišimai gali būti siejami su sentimentaliomis vertėmis, prisiminimais ar suvoktu saugumo jausmu. Kai kurių daiktų atsisakymas gali sukelti stiprų praradimo ir nerimo jausmą. Kaupiantys žmonės gali būti įsitikinę, kad sukaupti daiktai jiems labai reikalingi ir, nors jais dabar nesinaudoja, būtinai pasinaudos ateityje. Kaupėjams dažnai sunku priimti sprendimus, ką pasilikti, o ką išmesti. Juos gali paralyžiuoti baimė padaryti neteisingą pasirinkimą ir vėliau gailėtis. Dėl šios baimės jie dažniausiai renkasi daiktus pasilikti.“

A. Gudo teigimu, kaupimas dažnai laikomas kompulsyviu elgesiu, o tai reiškia, kad tai gali tapti pasikartojančiu, sunkiai suvaldomu veiksmu. „Turto kaupimas suteikia laikiną palengvėjimą nuo nerimo ar kančios. Kaupimas gali būti susijęs su psichinės sveikatos ligomis, tokiomis kaip obsesinis-kompulsinis sutrikimas (OCD), depresija, nerimo sutrikimai bei dėmesio trūkumo ir hiperaktyvumo sutrikimas (ADHD). Kai kurie kaupėjai turi ribotą supratimą apie jų kaupimo problemos rimtumą arba jos poveikį jų pačių ir aplinkinių gyvenimui. Dėl šios įžvalgos stokos jiems gali būti sunku pripažinti pokyčių poreikį arba ieškoti pagalbos. Kaupimas gali sukelti socialinę izoliaciją, nes asmenys gėdijasi savo gyvenimo sąlygų. Ši izoliacija gali dar labiau sustiprinti kaupimo elgesį, nes mažiau juntamas išorinis spaudimas keistis“, – pastebi psichologas.

Kompulsinis kaupimas

Psichologo A. Gudo teigimu, kompulsinis kaupimas yra psichikos sutrikimas, kai žmonės negali kontroliuoti savo polinkio kaupti daiktus ir sparčiai kaupia didelius jų kiekius, net jeigu tie daiktai yra visiškai beverčiai, netinkami naudoti, o ilgainiui ima trikdyti normalų gyvenimą ir kelti daug problemų. „Kaupikai gali turėti milžinišką kiekį daiktų, įskaitant drabužius, laikrodžius, laikraščius ar tuščias pakuotes. Jie labai sunkiai ryžtasi atsikratyti turimų daiktų, net jeigu šie yra seni, pažeisti, purvini arba visiškai nenaudojami. Daiktų kaupimas gali užpildyti visus gyvenamojo būsto kambarius, net koridorių ir trukdyti normaliai jais naudotis. Kaupikai dažnai vengia socialinių kontaktų, nes jaučia gėdą dėl savo gyvenamųjų sąlygų ir gali jausti didelį nerimą dėl to, kaip kiti juos vertina. Dėl namų užgriozdinimo jie gali turėti sunkumų atlikti kasdienes veiklas: gaminti maistą, valyti ir palaikyti švarą arba miegoti. Kaupikai dažnai sunkiai vertina daiktų vertę, gali patirti didžiulį stresą ir nerimą, jei kažkas pasisiūlo pagelbėti atsikratyti daiktais ar juos pertvarkyti“, – apibūdina kompulsinį kaupiką psichologas.

Neseniai teko matyti reportažą, kaip vienas garbaus amžiaus amerikietis dešimt metų „kolekcionavo“ kartonines dėžes, senus langus ir kitokį šlamštą, net nudvėsusias kates. Kai kaimynai kreipėsi į specialias tarnybas ir psichiatras nustatė senoliui kaupimo sutrikimą, buvo iškviestos šiukšliavežės. Jų prireikė net šešių visam „turtui“ išgabenti! Kraunant daiktus, garbaus amžiaus vyras stovėjo nuošalyje ir kūkčiojo kaip vaikas, negalėdamas susitaikyti su netektimi.

Paklaustas, kas sukelia šį psichikos sutrikimą, A. Gudas sako, kad kompulsinį kaupimą paskatina kompleksiniai veiksniai, nors ne visi jie gali būti taikomi visiems žmonėms. „Tyrimai rodo, kad kompulsiniam kaupimui vystytis gali turėti įtakos genetika. Jei šeimoje yra žmonių, kurie turi šį sutrikimą, kyla didesnė rizika, kad ir kiti šeimos nariai gali jį paveldėti. Trauminės patirtys, tokios kaip praradimas, skyrybos, nelaimingi įvykiai ar kitos emocinės traumos gali sukelti kompulsinį kaupimą kaip būdą susidoroti su šiais sunkumais. Taip pat neretai jį paskatina ilgalaikis arba intensyvus stresas, negebėjimas reguliuoti savo emocijų – kai kurie žmonės gali viltis, kad kaupimas sušvelnins įtampą, padės kontroliuoti savo jausmus“, – sutrikimo priežastis vardija psichologas.

Jo teigimu, kompulsiniai kaupikai dažnai turi sunkumų priimti sprendimus dėl to, ką išmesti ir ką išsaugoti. Tai gali būti susiję su gebėjimo valdyti savo elgesį stoka. „Kompulsinį kaupimą gali skatinti ir kognityviniai procesai, tokie kaip nuolatinis apmąstymas ir nerimas dėl galią turinčių daiktų praradimo. Šį sutrikimą gali skatinti ir socialinė izoliacija, kuriai būdingas ribotas kontaktas su kitais žmonėmis vengiant jų spaudimo keisti elgesį. Įtakos, be abejo, turi ir vartotojiška kultūra, skatinanti nuolatinį pirkimą ir daiktų kaupimą“, – sako A. Gudas.

Kaip atsikratyti polinkio kaupti?

Atsikratyti polinkio kaupti daiktus kompulsinio kaupimo sutrikimo atveju, pasak psichologo A. Gudo, gali būti sudėtinga, bet įmanoma esant tinkamai paramai ir dedant pastangas. Štai keletas žingsnių, kurie gali padėti:

• „Supratimas ir pripažinimas. Pirmas žingsnis yra suprasti, kad turite šį polinkį ir pripažinti, kad jis gali turėti neigiamų pasekmių jūsų gyvenimui. Tai gali būti sunku, bet tai yra būtina sąlyga norint pradėti keisti elgesį.
• Konsultavimasis su specialistu. Svarbiausias žingsnis yra kreiptis į specialistą, ypač psichologą arba psichiatrą, kuris turi patirties gydant kompulsinį kaupimą. Jis gali padėti jums suprasti šio sutrikimo priežastis ir kartu su jumis kurti efektyvų gydymo planą.
• Gydymas vaistais. Kai kuriais atvejais gali prireikti gydymo vaistais. Pavyzdžiui, kai kompulsinis kaupimas yra susijęs su depresija arba nerimo sutrikimu, psichiatras gali skirti vaistus, kurie padeda esant šioms problemoms.
• Laipsniškas pokytis. Gydymo metu būtina pamažu ir sistemingai keisti savo elgesį – t . y. sumažinti turimų daiktų kiekį arba laipsniškai juos išmesti.
• Parama ir palaikymas. Labai svarbu rasti palaikymą iš draugų, šeimos narių arba grupės. Jie gali padėti sunkiais laikotarpiais, skatinti jūsų pastangas ir palaikyti gydymo procesą.
• Išlaidų vengimas. Svarbu atsispirti nereikalingų daiktų pirkimo aistrai, stengtis nepirkti jų ir negabenti į namus, kol vyksta gydymo procesas. Tam gali prireikti blokuoti internetines parduotuves, uždrausti sau lankytis vietose, kurios skatina jūsų kaupimą.“

Psichologas atkreipia dėmesį, kad atsikratyti polinkio kaupti daiktus yra ilgas ir kartais sunkus procesas, bet su tinkamu specialistų palaikymu ir savo pačių atkaklumu tai yra įmanoma. Svarbiausia yra nebijoti prašyti pagalbos ir pradėti žingsnis po žingsnio.

Kalbino Dalia Aleknienė. Straipsnis publikuotas žurnale „Savaitė“.

Psichologas Aurimas Gudas | gudas.lt