Man sunku pažiūrėti žmonėms į akis

Laba diena. Pastebėjau, kad bendraujant su žmonėmis man labai sunku palaikyti akių kontaktą. Ypač su tais, kurių dar nepažįstu ar kurie man patinka. Kuo žmogus yra arčiau manęs, tuo man sunkiau pažiūrėt jam į akis, nes tada kankina kažkoks nemalonus jausmas, nepatogumas ir nesuprantu iš kur jis atsiranda, kokia jo priežastis? Tai nemalonu ir man, ir tam, su kuriuo bendrauju, nes, kai nežiūriu į akis, atrodo, kad neklausau arba, kad man neįdomu. Kuo atstumas tarp manęs ir pašnekovo didesnis, tuo aš ilgiau galiu palaikyti akių kontaktą, bet vis tiek išlieka tas nepatogumas, kai mokytoja pamokos metu ilgiau nei kelias sekundes užsižiūri į mane – iškart nusuku žvilgsnį. Su fiziniu kontaktu priešingai – man tai labai patinka, nors pažįstu daugybę žmonių, kurie to labai nemėgsta. Gyvenimo eigoje patyriau labai daug patyčių įvairiomis formomis, veidmainysčių, išnaudojimo. Labai nepasitikiu žmonėmis. Gal tai viena iš priežasčių, kodėl sunku palaikyti akių kontaktą?

Irina (vardas pakeistas)

Komentuoja psichologė  Kristina Vrubliauskaitė

Sveika, Irina, ačiū tau už klausimą. Tavo patirtis, be abejo, gali turėti įtakos tavo savijautai, būnant šalia žmonių, bei akių kontakto palaikymui. Ją būtina įsisąmoninti, suprasti ir tinkamai pritaikyti esamoje situacijoje. Mūsų patirtys formuoja mūsų nuostatas savęs, žmonių bei santykių su jais atžvilgiu. Todėl tikrai yra tikimybė, kad dėl tos patirties patiri ir kai kuriuos iš savo aprašytų sunkumų, bendraujant su žmonėmis. Kita vertus, nereikėtų „nustatyti sau diagnozės“ ir pasiduoti, nes nuostatas galima keisti, „gydyti.“ Ir tam svarbu žinoti, kas priklauso nuo tavęs, ir ką gali pakeisti, o ko ne. Pavyzdžiui, kas tau kalba, kad tavo pašnekovui nemalonu? Ar tikrai tai žinai, ar tai tik tavo mintys?

Kalbant apie akių kontaktą, tai – vienas iš stipriausių neverbalinės mūsų kalbos signalų. Juo demonstruojame valdžios, jėgos, išreiškiame paklusnumo poziciją, nustatome pokalbio ribas (ar tai bus dalykinis, ar asmeninis pokalbis), parodome, kad esame prieinami kontaktui arba nuo jo atsiribojame ir pan. Ilgiau užsitęsęs žvilgsnis trikdo nemažai žmonių, todėl tau kilęs vidinis nepatogumas tikrai nėra kažkas neįprasto. Turėk omeny, kad tavo paminėtose situacijose (žmogus nepažįstamas arba jis tau patinka) sunkumą išlaikyti ilgesnį kontaktą gali stabdyti tai, kad mes nesame tikri, kur yra riba bendravime toje situacijoje. Tavo atveju, kaip pati ir mini, gali veikti ir tavo neigiama patirtis santykiuose, bet jos poveikį dabartiniams santykiams gali mažinti, keisdama savo nuostatas. Jas, pirmiausia, svarbu atpažinti. Neretai mūsų neigiama patirtis neigiamai veikia ne tik pasitikėjimą kitais žmonėmis, bet ir pasitikėjimą savimi, savęs priėmimą tokiais, kokie esame. Paklausk, kaip pati jautiesi tose nepatogiose situacijose, kokios mintys tau kyla. Kad tai padarytum teks išmokti kažkuria prasme „sustabdyti akimirką“ ir pažvelgti į save iš šalies. Pasitreniravus, tai pavyksta vis lengviau ir tampa automatine tavo proto veikla. Nagrinėdama savo mintis, gali jose aptikti temą, kuri kartojasi, kurią ir galima pavadinti nuostata. Neretai jos yra automatiškos, todėl joms „gaudyti“ tikrai reikia skirti laiko ir pastangų. Patartina visa tai nuolat fiksuoti dienoraštyje. O aptikusi nuostatą, kuri trukdo, gali pradėti ją keisti ta, kuri padeda bendrauti, kuri drąsina, kuri nuramina. Pvz., lendant minčiai „aš neįdomi“ arba „manęs nesupranta“, gali sustabdyti jas ir pasakyti sau „aš juk to nežinau“, mokytis paklausti pašnekovo, ar jis suprato, apie ką tu kalbi, tokiu būdu, kuris atitinka situaciją. Sunku parašyti kažką daugiau, nes nežinau, tavo amžiaus. Kai kurie dalykai gali būti susiję būtent su juo.

O kalbant apie atstumą su žmogumi, turėk omeny, kad asmeninės erdvės, o ypatingai intymiosios artumo zonos (maždaug 15-50 cm nuo kūno), pažeidimas sukelia nemažą psichologinį diskomfortą ir netgi kai kuriuos kūno pojūčius, pvz., padažnėjęs kvėpavimas, širdies plakimas ir pan. Skirtingiems žmonėms jis gali skirtis, be to, tai gali būti ir kultūriškai nulemtas elgesys. Jei žmogus priartėja per arti ir pradedame jaustis nepatogiai, mes paprastai atsiribojame kažkuo: dažniausiai pakeičiame kūno pozą (atsistojame šiek tiek šonu į pašnekovą, kad nereiktų tiesiai į jį žiūrėti), sukryžiuojame rankas arba kojas, jei yra galimybė atsistojam už kažkokio „barjero“, kurį gali atstoti net ir stiklinė gėrimo ar lėkštė rankoje. Daugiau apie neverbalinę kalbą ir jos valdymą gali pasiskaityti, pavyzdžiui, A. Pease knygose apie kūno kalbą.

Apibendrinant, noriu tave padrąsinti tobulėti savęs pažinime, stebėti, kaip keičiasi situacija tau keičiant mintis, kai kuriuos kūno kalbos elementus, ir išsirinkti tau patogiausią bendravimo būdą, atstumą, bei akių kontakto palaikymo trukmę. Nebijok, jei reikia pagalbos, pasikonsultuoti su psichologu, nes kartais tuos mūsų asmenybių vidinius niuansus būna sunku aptikti. Sėkmės!

Psichologė Kristina Vrubliauskaitė
vrubliauskaitekristina@gmail.com

Iliustracija: Ultra Nancy / Pixabay