Man yra labai sunku bendrauti su savo tėvais
Klausimas:
Sveiki. Man yra 20 metų, bet man yra labai sunku bendrauti su savo tėvais. Būdama tokio amžiaus norėčiau dažniau kur nors išeiti pasibūti su draugais, ypač vaikinais,o kai pasakau tai mamai dažnai sulaukiu nepasitenkinimo ir įkyrių klausimų. Pasakau su kuo einu, kur einu, kada grįšiu, bet net neįpusėjus kokiam susitikimui visada gaunu įkyrų skambutį kada grįšiu namo. Tai panašu į paranoją ir visišką nepasitikėjimą, nors nieko neprisidirbu, visada grįžtu kada pasakau kad grįšiu, pranešu, jei grįšiu vėliau, kur būsiu ir panašiai. Net nežinau, kaip įgyti daugiau mamos pasitikėjimo manimi ir kaip atsikratyti jos tokios per didelės meilės. Gyvenu su tėvais viename mieste, o studijuoju kitame, bet net ir būdama kitur jaučiu didelę kontrolę ir tą patį nepasitikėjimą. Esu ne kartą su mama apie tai kalbėjusi,bet tai nepadeda. Gal reikėtų kad mano draugai su ja pasikalbėtų? Ar pačiai kažkaip kitaip apeiti šitą problemą? Dėkoju už atsakymą.
Atsakymas:
Jūsų laiške girdžiu didelį norą, kad jumis pasitikėtų, jus priimtų ir suprastų mama, bei nusivylimą, kad to niekaip nepavyksta pasiekti. Stengiatės kiek įmanydama įgauti mamos pasitikėjimus bei atitikti mamos lūkesčius: grįžtate kaip pažadėjusi, pranešate kur ir su kuo būsite, informuojate, kad užtruksite, tačiau tai nesumažina jūsų mamos nerimo, kuris išsireiškia noru jus kontroliuoti, valdyti, laikyti arčiau savęs.
Tikėtina, jog jūsų mama nori jums tik paties geriausio ir savo šiais veiksmais tebando tik jus apsaugoti, tačiau jus, be abejo, toks mamos elgesys slegia, vargina ir kelia neviltį. Bandote kalbėtis su mama, bet tai nepadeda. Klausiate, ar būtų geriau, jei su ja pakalbėtų jūsų draugai. Na, pamėginti tikrai galima, tačiau tikėtis, kad mama pasikeis ir kad ji staiga nustos nerimauti dėl jūsų bei ims pilnai jumis pasitikėti, tikrai negalite.
Tad, ką gi daryti?
Pradėsiu nuo to, jog tai, kas vyksta jūsų šeimoje yra gana įprastas reiškinys, kuomet vaikas užauga, o tėvai vis dar elgiasi su juo, kaip su mažu ir vis dar bando jį apsaugoti, kaip mažą, bei bijo paleisti vaiką savarankiškam gyvenimui. Užaugusio vaiko atsiskyrimas tikrai yra sunkus procesas, tiek vaikams, tiek tėvams, o pastariesiems jis dažnai būna net sunkesnis. Suvokti, kad vaikas užaugo ir gali pats spręsti ir atsakyti už save kartais būna išties labai sudėtinga. Aktyvusis atsiskyrimo procesas dažniausiai prasideda paauglystės periode, ir, jei sėkmingai vyksta, vaikui užaugus su tuo nebekyla problemų, tačiau jūsų atveju, tikriausiai taip neįvyko. Taigi, turite situaciją, kuomet esate užaugusi, o mama vis dar laiko jus vaiku. Ar mama imsis iniciatyvos jus paleisti, neaišku. Tačiau tai galite pradėti daryti jūs. Pamėginkite pasidėlioti pati, kiek suaugusi ir atskira nuo tėvų jaučiatės? Pamėginkite mamos klausinėjimus priimti kaip mamos nerimą dėl jūsų ir baimę jus paleisti. Pamėginkite į tai pažiūrėti iš šios pusės. Gal tuomet pavyks ramiai, bet aiškiai mamai išsakyti savo poziciją, galbūt ne visada dalinantis tuo, ko mama taip primygtinai reikalauja, parodant mamai, kur yra riba, kur jūs galite toleruoti jos kišimąsi, o kur jau yra jūsų privati erdvė. Jūs tikrai turite teisę į privatumą, net jei dėl to pyksta jūsų mama. Jei pamėginsite iš šios pusės pažiūrėti į savo situaciją, gal pavyks mamos kontrolę priimti, kaip jos jausmų išraišką, kuri neįpareigoja jūsų elgtis taip, kaip mama tikisi. Gal pavyks tokiu būdu nesusijaudinti taip stipriai paskambinus mamai. Ir tikriausiai tik tokiu būdu jūs sugebėsite ir mamai parodyti, kad jūs esate suaugusi, tvirta ir rami dėl savo pasirinkimų.
Taigi, svarbiausia jūsų situacijoje ne tiek keisti mamą, kiek savo pačios požiūrį į mamos jausmų išraišką, bei atsaką į tuos jausmus. Būtų svarbu suprasti mamą, galbūt net palaikyti ją, tačiau jūs tikrai nebeprivalote jai paklusti ir turite teisę vadovautis savo sprendimais, kad ir kiek tam prieštarautų mama. Jei nustosite bijoti mamos jausmų, tapsite išties laisvu suaugusiu žmogumi. To jums ir linkiu.
Sėkmės ir stiprybės jums kuriant kitokius, naujus, suaugusių žmonių santykius su savo mama.
Psichologė Giedrė Gutautė – Klimienė
seimospsichologas.org
aprek ja taip kad suprastu kad tau nebe 11 metuku
Gal mama ir nepasitiki dukterimi, bet čia turbūt nėra nepasitikėjimas. Nereikia rėkti, kad „Mama, man jau 18-ooolika”. Tiesiog taip dar labiau bus pabrėžta „vaikiškos” pozicijos „ožiukai” :) Ir pasikviesti pokalbiui reikia mokėti prieiti, o senas požiūris į tėvų meilę ir rūpsetį dar tebėra toks pats? ATraskite savyje dėkingumą tėvams, mamai, o tada pasikeis ir požiūris į juos, ir santykiai. Na, o jei norisi greitų rezultatų… Dovanokite mamai savo rankdarbius, mezginius, nuotraukų albumus, rėmelius, suvenyrus iš kito miesto, gėles, knygą. Nusipirkite gėlių vazonėlį sau, paprašykite kad mama prižiūrėtų gėles kol jūsų nėra. Dovanokite ką nors nuo SAvęs tai, kas primintų mamai apie jūsų buvimą, kad dar nepalikote gimtųjų namų. Jug būtent čia yra problema – suaugę, tėvus paliekantys vaikai, nes ir baimės išlenda kaip perdėtos kontrolės skambučiai, kai paslapčiom galvojama, kad ją jos vienintelis vaikas pamirš, paliks vienatvėje? Nuraminkite. Ramybės!