Mano draugė su savo motina liguistai artimos. Ar verta tęsti tokius santykius?

Klausimas: Prieš metus pradėjau bendrauti su 34-erių metų mergina. Ji yra protinga, gerai uždirbanti moteris, tiesa, neįprastai aikštinga (manau, tai jos motinos nuopelnas). Jos motina gyvena kartu su abiem savo dukromis, kurios jau senokai peržengusios pilnametystės slenkstį (abi senokai pabaigusios mokslus, gerai uždirbančios). Tiesa, mano suvokimu, tarp dukrų ir motinos yra susidaręs neįprastas, galbūt net liguistas ryšys – vienai kitai jos skambina kas valandą ar keletą valandų, net mums su simpatija leidžiant vakarus kartu, nuolat jai skambinėja.

Galbūt taip atsitiko, nes jos anksti neteko tėvo (vyresniajai dukrai buvo 14 m.), tada, panašu, motina pradėjo jas labai griežtai kontroliuoti. Jos visur trise keliauja atostogauti kartu, į visus spektaklius, koncertus vyksta kartu. Neseniai jos vėl trise keliavo į Meksiką, siūlė ir mums su jaunesniosios dukros vaikinu prisidėti. Pasiūlius keliauti Europoje, nes šiuo metu finansiškai negalime sau leisti tolimos išvykos, negaliu apsakyti kokį niekinantį motino žvilgsnį pamatėme. Išskaitėme jame panieką mums abiems, maždaug: „Jūs, bernai, nieko nesugebat. Mano dukros užsidirba, o jūs grašius gaunat, tai ir sėdėkit Lietuvoje.“

Abi dukros galėtų sau leisti įsigyti atskirus butus, bet to nedaro, nes patogiau juk gyventi pas motiną. Iš simpatijos kalbų supratau, kad draugės motina mane laiko mamyčiuku ir nevykusiu vyru, nors 30-ies gyvenu nuo tėvų atskirai, nuomojuosi butą, turiu automobilį, dirbu (ir uždirbu daugiau nei vidutinis atlyginimas Lietuvoje). Bet ji įsivaizduoja, kad jos dukrų verti tik labai pinigingi (kaip ir jos amžina atilsį vyras). Tiesa, merginos nėra tokios gražuolės, kad tos pinigingus „pakabintų“ (čia ne mano, o bendro pažįstamo žodžiai).

Mergina man patinka, tačiau turi išugdytą motinos aikštingumą, įsitikinimą savo tiesa, kai akivaizdžiai yra neteisi – jos mama ilgą laiką dirbo vadove, galbūt iš ten ir ateina jos „vadovaujantis“ balso tonas ir įsitikinimas, kad ji visada teisi, nors visi logiški faktai byloja priešingai. Su ja kalbant apie galimybę gyventi kartu, atskirai nuo mamos, kalbos nutrūksta. Noriu paklausti, ar verta man tęsti šiuos santykius ir jeigu taip, kaip nutraukti arba bent apmažinti nesveikus jų lūkesčius vyrams ir tuos liguistus motinos-dukros ryšius, juk dukros suauga ir turi pradėti gyvenimą pačios. Ar motina teisingai elgiasi, nepaleisdama dukrų (jos amžinas pasiteisinimas, kad kai norės, dukros pačios išeis, o prievarta jų nevarys“. Ar tai ne bandymas dukrų sąskaita nesijausti vienišai, jaustis jaunesnei, Ar ji negriauna dukrų gyvenimo? Ačiū už atsakymą.

Tadas (vardas pakeistas)

Komentuoja psichologė Asta Petrauskienė

Sveiki, Tadai,

Ačiū už gerą ir labai svarbų klausimą.

Jūsų merginos problema nėra tokia reta, netgi, sakyčiau, labai klasikinė. Ji vadinama priklausomybe nuo santykių. Mama geba save realizuoti tik per dukras, todėl jos visos tapo „geriausiomis draugėmis“, sudeda į jas pačius didžiausius lūkesčius, emociškai pririša prie savęs. Tokie santykiai labai kenkia dukroms, nes tokiu būdu jos nebręsta.

Gamtoje jaunikliai užauga ir palieka lizdus. Jei nepalieka, gimdytojai patys juos išstumia iš lizdo. Gamta yra sudėliojusi taip, kad dvi subrendusios patelės (net jei negali dalintis viena teritorija (pvz., virtuve), nes kyla agresija. Tačiau kadangi civilizuoti žmonės savo agresijos tiesiogiai nereiškia, problema „sprendžiama“ kitais būdais. Pavyzdžiui, savo poreikių užslopinimu.

Greičiausiai dukros su mama gyvena ne patogumo sumetimais, bet yra puikiai įvairiais būdais mamos manipuliuojamos. Pavyzdžiui, gąsdinimais apie pavojingą pasaulį, perdėtu žavėjimusi jomis, psichologiniu baudimu (pykčiu, kaltės, gėdos, skolos jausmo sukėlimu) už kiekvieną savarankiškumo apraišką ir pačiais kūrybiškiausiais „draudimais suaugti“, kasvalandiniais skambučiais ,mama perteikia žinutę „jūs be manęs nesusitvarkysite“. Tikėtina, kad tikrosios paauglystės merginos neišgyveno – neprieštaraudavo mamai, negalvodavo, kad ji neteisi, nešiurpindavo mamos savo išvaizda bent jau namuose ar susitikdamos su draugėmis. Tai yra labai svarbus asmens raidos etapas, kuomet psichologiškai atsiskiriama nuo tėvų, tačiau pastariesiems jis yra labai nemalonus.

Minite, kad mamos nuomone, dukrų verti tik pinigingi. Tiesa yra tokia, kad JOKS dukros vyras jai neįtiks. Net pats ypatingiausias. Verslininkas bus per daug arogantiškas, susiradus princą, bijos, jog dukrai bus per daug pareigų (nes realybėje būti karaliene ar princese – nelengvas darbas). Kiekvienas poros „pasikibirkščiavimas“ ar normali diskusija bus įrodymas, kad vyras netinkamas. Tai, kad suaugusi moteris yra kaprizinga ir aikštinga, rodo jos psichologinį nebrandumą.

Kaip jai galite padėti? Niekaip. Geriausiai jai padėtų profesionalus psichologas ar psichoterapeutas. Tačiau čia kaip su alkoholizmu – negali padėti žmogui tol, kol jis tame nemato problemos. Nebent pasiūlyti perskaityti Anatolijaus Nekrasovo knygą „Motinos meilės pančiai“. Jei į Jūsų klausimą atsakinėtų knygos autorius, paaiškintų, jog mama negebėjo mylėti savo vyro tinkamai, jis niekuomet jai nebuvo prioritetas, tarp jų nebuvo stipraus ryšio, todėl visą savo meilę nukreipė į dukras. Ir ta meilė veikia kaip saulės spindulys pro padidinamąjį stiklą – jis degina. Kita knyga, kurią irgi labai rekomenduoju – Susanos Forward „Toksiški tėvai“. Kitas būdas padėti merginai – suteikti jai emocinę paramą, jei ji nuspręstų nuo mamos atsiskirti,– išklausyti, paguosti, palaikyti, pasakyti, kad su ja viskas gerai, ji nėra bjaurybė, kad vaikų darbas yra užaugti ir palikti tėvų lizdą ir t.t.

Ar verta tęsti santykius, atsakyti galite tik jūs pats. Kažin ar norite, jog jūsų šeima būtų ne atskira, bet savotiškas uošvės filialas, kuriuose sprendimus priiminės ir ji. Merginos jūs neperauklėsite taip lengvai, juo labiau, kad mama tikrai nenorės lengvai užleisti savo pozicijų ir darys viską, kad galėtų reguliuoti jūsų šeimyninį gyvenimą. Be to, niekas nesukūrė darnios šeimos, būdamas psichologiškai nebrandus ir emociškai priklausomas nuo tėvų. Jūsų mergina per daug priklausoma nuo mamos, ir jei tame problemos nemato, ji tikrai nepasikeis. Kol kas vietą, kurią tokiame moters amžiuje turėtų užimti vyras, užima jos mama.

Pabaigai, man kyla klausimas Jums – o kokie jūsų santykiai su tėvais? Apie juos neužsimenate, tačiau vienas pagrindinių gyvenimo dėsnių – panašus pritraukia panašų. Galbūt Jūs gyvenate sėkmingai ir savarankiškai, tačiau greičiausiai turite neišspręstų santykių problemų su savo tėvais ar vienu iš jų. Todėl padirbėkite su savimi ir paanalizuokite. Ne dėl šitos merginos, tačiau dėl savęs, dėl sėkmingų santykių ateityje.

Sėkmės ir stiprybės!

Psichologė Asta Petrauskienė
El.p.: psichologe.astapet@gmail.com, tel.: 8-674-25549

O visus, kurie turi probleminių santykių su tėvais ar kitais asmenimis, galiu pasiūlyti savo asmenines konsultacijas (gyvai arba Skype). Taip pat kviečiu į seminarus „Ką daryti su toksiškais žmonėmis?“ https://www.facebook.com/events/183882915759466/
Audioseminarų ciklą moterims „Kaip rasti savęs vertą vyrą?“ https://www.facebook.com/events/124991555020232/ bei stovyklas moterims – „Lengvumas“ https://www.facebook.com/events/795909160598236/, „Myliu save – myliu pasaulį“ https://www.facebook.com/events/479472972471690/, „Tapk savo gyvenimo Šeimininke“ https://www.facebook.com/events/329061644285268/.

Iliustracija: © Can Stock Photo / Bialasiewicz