Mano emocijos kažkur dingo!
Klausimas:
Sveiki,
Man 21 metai. Jaučiuosi labai keistai. Jau porą metų mano emocijos kažkur dingo! Nejaučiu ne tik pasitenkinimo, bet negaliu normaliai netgi depresuoti… Visą laiką esu priverstas vaidinti emocijas, kurių nejaučiu krūtine. To pasekoje tampu vis labiau asocialus, draugai vengia manęs. Nebėra stimulo gyventi. Viskas paliko maždaug „nesvarbu”… Žmonių kompanija padeda kilstelėti emocijas į viršų, bet kitą dieną atsikėlus viskas grįžta prie „nulio”. Jaučiu kaip prarandu savo asmenybę ir negaliu to sustabdyti… Emocinis štilius suteikia truputį privalumų – nebejaučiu jokio streso, esu visiškai ramus… Bet jeigu ankščiau nerimas priversdavo stotis, kovoti dėl geresnės vietos po saule – dabar tai tiesiog nesvarbu. Labai suaktyvėjo racionalusis protas. Galiu valandų valandas racionalizuoti ir tai persikelia į bendravimą su kitais žmonėmis. Jiems nepatinka mano šaltos loginės išvados. Norėčiau tai kaip nors susieti su emocijomis, bet jau pora metų negaliu jomis pasidalinti su kitais. Tokiomis sąlygomis labai sunku užmegsti naujus santykius, siekti tikslų, susirasti darbą ir apskritai gyventi. Visa ši nekontroliuojama situacija sukelia tik pyktį, irzlumą, patalogišką savistabą į ką pavirtau… Kaip grįžti į senas geras vėžias?
Ačiū,
Marius
Atsakymas:
Sveikas Mariau,
Skaitant tavo laišką panašu, jog emocijos yra atskirai funkcionuojanti asmenybės dalis, kuri kartais dingsta, kartais sugržta į mūsų gyvenimus. Laiške aprašydamas savo problemą tu labai aiškiai ir konkrečiai nurodai, jog tavo emocijos dingo (tiesiog staiga, kažkur). Bet atidžiau pažvelgus į tavo pateiktą situaciją akivaizdu, jog patiri tikrai nemažai emocijų (tik galbūt šiuo metu daugiau iš jų neigiamų).
Tikriausiai ir šį laišką parašei vedinas šios “nekontroliuojamos situacijos sukelto pykčio, irzlumo”. Rašydamas taip pat ne kartą puikiai atskleidei savo savijautą, kas rodo, jog suvoki, kaip jauties, gebi įvardyti savo išgyvenimus: nurodei, jog jautiesi keistai, dabar dažniausiai nebejauti streso, esi ramus, tavo emocijos svyruoja (pakyla ir vėl grįžta prie “nulio”).
Todėl suprantu, jog dabar sunkiausias tau apatijos viskam jausmas, kuomet nepatirti pasitenkinimo ar net negalėti, kaip rašei “normaliai depresuoti”. Sutinku su tuo, jog kiekvienas iš mūsų nori jausti džiaugsmą, pasitekinimą gyvenimu, tačiau negaliu nesustoti ties tavo poreikiu “depresuoti”. Labai gaila, jog žiniasklaidoje taip paplitus informacijai apie depresiją, pagalbą sergantiems, depresijos sąvoka tapo iškreipta, neteisingai vertinama. Neretai “depresavimas” įvardijamas kaip būtinas, įprastas kiekvieno išgyvenimas. Tikrai nerašysiu apie šį psichinį sutrikimą, tik noriu paminėti, jog “depresuoti” kiekvienam iš mūsų tikrai nebūtina, o tu turėtumei pasidžiaugti, jog jautiesi ramus ir gali išvengti stipraus prislėgtumo būdingo depresijai.
Žinoma, tave šiuo metu neraminanti apatija viskam, susidomėjimo, pasitenkinimo praradimas taip pat yra tikrai labai stipri, nemaloni emocija. Todėl siekdamas pokyčių pasistenk kuo daugiau laiko leisti kartu su draugais, šeima. Buvimas tarp kitų neleis jaustis vienišam, nereikalingam. Nors galbūt dabar ir atrodo, jog neturi jokio noro, energijos, stenkis susidaryti dienotvarkę ir būti kuo labiau užsiėmusiu. Bandyk kuo daugiau judėti, užsiimti fiziniu aktyvumu, nors ir nelengva save motyvuoti, bent išeik dažniau pasivaikščioti. Išsikelk tikslų, mažesnių ar didesnių, pamąstyk, kaip galėtumei juos pasiekti.
Taip pat labai svarbu, jog stengtumeisi analizuoti, kontroliuoti savo mintis. Jei manysi, jog esi asocialus, tavo mintys niekam nėra įdomios, nenuostabu, kad draugai tikrai nenorės bendrauti su tavimi ir taip dar kartą patvirtins, sustiprins tavo klaidingas mintis apie save. Mūsų mintys yra labai galingos, pajėgios keisti mūsų elgesį bei savijautą. Todėl pats stenkis patikėti ir kitiems parodyti, jog keitiesi, nesi bejausmis ar asocialus.
Psichologė Indrė Kazlauskaitė
El. paštas: psichologe.indre@gmail.com
manau,Mariau ne ten ieskai pagalbos kur reiktu.
Skamba panasiai i depresija.. Depresija gi nebutinai liudesys – tai ir liudesio, dziaugsmo, prasmes praradimas. Susirask koki testuka internete ir pasiziurek simptomus. Galbut taip ir yra. Sekmes!
Mariau, suprantu kaip jautiesi ir suprantu, kad tikriausiai nusijuoksi perskaitęs tai ką parašė psichologė. Nes toki dalykai nepadeda. Kadangi jei ir pradedi kažką daryti, tai gaunasi kaip savęs prievartavimas ir galų gale viską meti, nesvarbu po savaitės ar po kelių mėnesių… paprasčiausiai nejauti jokio pasitenkinimo tuom ką darai, nors žinai kad anksčiau tau tai patikdavo. Ir niekas negali atsakyti tau į klausimą kodėl emocijos dingo, tik tu pats. Pabandyk atsekti momentą kada tau viskas išnyko. Gal išgyvenai kažką skaudinančio ir pats užblokavai savo emocijas arba taip pasibjaurėjei savo gyvenimu, kad kurį laiką tapai apatiškas aplinkai ir net nepastebėjai, kaip ėmei nieko nejausti. Susikaupk ties tuo ir stenkis judėt į priekį. Po tiek laiko viską susigrąžinti bus tikrai nelengva, bet jei žinosi priežastį, galėsi daryti tikslesnius sprendimus ir tau pavyks. Žinau, kad jautiesi pasibjaurėjęs savimi ir tuščias, gal net kyla pavydas kai matai žmones aplink laisvai reiškiančius savo emocijas, turi sau pripažint kad tai normalu ir neteisti savęs, juk turi didesnių rūpesčiu šiuo metu ;) Stenkis susipažinti su naujais žmonėmis, leisk su jais laiką, nes kaip minėjai, pabuvus su žmonėm tau sukyla emocijos, žinoma, kartais pabūk ir su savimi, pasivaikščiok, įsigilink į tai ką mąstai, stenkis pakreipti mintis į pozityvą. Galų gale pamėgink ką nors ekstremalaus, bet žinoma saugaus, šok su parašiutu pvz, tau būtinai reikia atsibusti, pajausti ką nors stipraus ir teigiamo. Ir tubūt tai viskas ką galiu patarti :) nes tavo situacija labai labai panaši į manąją. Negaliu pasakyti, kad įveikiau ją 100%, bet dar truputis ir viskas atrodys kaip blogas sapnas :) Tu tik nepasiduok, jei man pavyko, tau irgi pavyks ;)
Dėkoju už patarimus! Smagu girdėti, kad kažkas atsitiesė po panašių išgyvenimų.
Man irgi kazkas panasaus yra dingusios emocijos nejauciu jokiu jausmu jokio pasitenkinimo nebeina normaliai bendrauuti dingusios mintys sunku mastyti niekas neteikia dziaugsmo atrodo esi bejegis nera svajoniu jokio gyvenimo tikslo neina mokintis kazka ismokti neina tv ziureti nes nieko nebesupranti be emociju kunas issitempes sutrikus rega klausa kartais apiima svaigulys sutrikes lytinis potraukis neina normaliai bendrauti su zmonemis ir sutrikus atmintis kas tai galetu buti.
Keista man skaityti viska nes aš turiu depresija bet jeigu tu tai jauti kad neturi emocijų, tu esi silpnas arba per daug valgai arba per mažai tai reiškes kad tau prasideda depresija ir jeigu neseniai pradejai tai jausti tai gerai nes gali pakalbėti apie tai su pažystamais, draugais tai ir gali tas jausma pradingti
Man lygiai tas pats. Galvoje lyg koks rūkas. Toks jausmas, jog nieko nebebijau. Viskas nutrūko labai staiga, gal per dieną… Atrodo nieko nesugebu, nieko nenoriu, atmintis kažkokia keista pasidarė… Viską pradėjau daryti mechaniškai, be jokių emocijų…
Gydytojai panašų jausmą vadina depersonalizacija. Dauguma žmonių kartais taip jaučiasi.
man irgi tas,bet as geriau menesi risperidona, neuroleptika pries 3 menesiu.
ar man cia nuor risperidono, chemine lobotomija padaryta ?, ka daryti, ir kaip gyventi toliau nebezinau.