Mintinis eksperimentas: kaip tapti matematikos genijumi?
Dalyvavau egzamine, mokytoja diktavo matematikos uždavinius. Tai buvo tokio tipo užduotys, kuriose vaizduojama kažkokia gyvenimiška situacija, tipo „Petras turėjo 3 kg pomidorų, o Marytė 5 kg, jie abu vyko į turgų, kiek turgaus aikštėje bus pomidorų prekybos pradžioje, įrašykite kilogramais.“
Uždavinių buvo keletas. Jų nesupratau. Jie atrodė painūs ir ne tokie paprasti kaip Petro ir Marytės pomidorai. Pasidarė liūdna, jog nuvilsiu savo komandą, mat visų mūsų balai turėjo būti sumuojami ir lyginami su kitomis klasėmis, o laimėtojų laukė stambūs prizai.
Vėliau, per pertrauką, aš slapta atsliūkinau prie mokytojos knygų, tikėdamasis tiesiog reikiamus atsakymus nusirašyti. Aplink nebuvo nė gyvos dvasios, atrodė saugu. Greitai susiradau uždavinių sprendimus. Tai buvo kažkokie pliki, man nieko nesakantys skaičiai – 23; 9; 15 ir t.t.
Paskubomis ėmiau juos rašytis pieštuku ant lapo krašto… Viena vertus, viduje sklido saldus laimės jausmas, jog dabar TIKSLIAI ir be jokių kankinančių abejonių žinau tuos tinkamus atsakymus. Tas išsyk teikė malonų tikrumą dėl ateities, prikėlė ir džiugią klasės pergalės viltį. Dingo nerimas ir nepatogumas dėl neatlikto darbo. Lengviau atsidusau.
Kita vertus, kiek sumišau, buvo nemalonu suvokti, jog išties nemačiau jokio ryšio tarp pirmo uždavinio ir jo atsakymo – 23, tarp antros užduoties apie medžio drožlių plokštes ir skaičiaus 9 styrojo lygiai tokia pat gili ir neįveikiama proto duobė, be jokio įžvelgiamo dugno. Pasijutau it vagis, tie atsakymai nebuvo teisėti, jie buvo lyg nežinia iš kokio dosnumo paberti kiaulei bananai. Taip, atrodžiau sau kaip ta kiaulė, kuri pasprukusi iš aptvaro godžiai pripuolė prie tų Marytės ir Petro pomidorų, kurie dabar jau kažkokiu stebuklingu būdu buvo pavirtę puošniausiais bananų kilogramais ir juos bemaitojant savo ryklėje dingtelėjo graudi mintis, kad juk man, tokiam kiaulei, iki tokio lovio palmėse, su tais auksiniais bananais, gi nebus lemta priskrist niekada, visa tai tik sėkmingas atsitiktinumas ir nieko daugiau, kasdienybė žadėjo tą pačią juodą nevilties buzą.
Tada žvilgtelėjau į mokytojos mums skaitytus uždavinius. Labai nustebau. Tai buvo angliškas tekstas su piešiniais. Pasirodo ji mums skaitė improvizuotą vertimą! Užplūdo supratimo jausmas – „Aha!“. Pamaniau, kad jei man būtų parodę ir originalias uždavinių versijas, su tomis visomis iliustracijoms, būčiau išsyk juos gerai supratęs ir išspręst juos galėčiau lengvai. Painumo jausmas būtų išgaravęs kaip dūmas. Taigi, kalta mokytoja, sau nusprendžiau.
Jau nebesijaučiau vagimi ir uždavinių logika atrodė daugmaž aiški, galėjau nusakyti sprendimų eigą ir susieti su atsakymu, jei prireiktų.
Minutėlei stabtelėjau, mintyse pamėginau įsivaizduoti, kaip egzamino metu šalia sinchroniškai verčiamo teksto gaunu ir originalų uždavinio aprašymą anglų kalba. Keista, bet apėmė vėl ne visai malonus jausmas. Supratau, kad tuo metu tas angliškas tekstas man nebūtų pasirodęs kaip palaimingas palengvinimas, veikiau priešingai – reaguočiau į jį su dar didesne apatija. Tai būtų tarsi dar labiau prasmės miglose nuskendęs tekstas, didesnis užduoties pasunkinimas, su nerišliu mokytojos vertimu. Bet juk kaip čia taip gali būti?!
Ir tada aš supratau, kad slapta versdamas mokytojos knygą buvau persmelktas sėkmės nuojautos, tikėjau savo geba surasti atsakymus, o egzamino metu savimi abejojau, nes sąlygos atrodė nepalankios, užduotys sudėtingos, o protas demonstravo aitriai maudžiantį neįgalumą. Be to, matematika man niekad nesisekė, tad nelabai ir galėjau tada savimi tikėti.
O kas jei egzamino metu ar tiesiog bet kada, kai tik reikėtų spręsti panašius uždavinius, būčiau apimtas tokio pat smalsumo, tokio pat pasitikėjimo savimi ir entuziazmo, tokio pat tikrumo dėl būsimų sprendimų rezultatų, kaip tada, kai rankose laikiau atsakymus. Ar atrodytų uždaviniai painūs? Ne! Supratau, jog ne. Gliaudyčiau juos it riešutus, nes nė neabejočiau savo logika, kuri plačiai išskleidusi sparnus, visa savo galia vartytų dėlionės gabalėlius į sklandžią visumą, su didžiausiu malonumu, dėl tokio smagaus veiksmo. Juk teliktų atversti tinkamus puslapius…
Akivaizdu, kad silpniau pasiruošęs, bet smalsus ir atviras žaidimui protas nuveiks daugiau nei suvaržytas savigraužos ir netikrumo, kaip akivaizdu ir tai, kad geriau pasiruošęs, savimi pasitikės labiau nei nepasiruošęs. Tad, atrodo, jog esmė čia labai paprasta – sąžiningai mokytis, kas reiškia ne perskaityti viską, kiek užduota, bet skaityti toliau tik tada, kai gerai supratai pirmą sakinį.
Kita vertus, žinoma, pasitaiko įvairių netikėtumų ir gyvenimas nuolat pakoreguoja mūsų planus, ne visada, kad ir labai geri norai bei teisingi veiksmai, jau išsyk ir garantuoja mums gerą rezultatą. Kaip, pavyzdžiui, nutiko rašant ir šį tekstą, netikėtai išsijungė kompiuteris, ir viena kita pastraipa buvo prarasta. Taip atsirado proga dar kartelį pasivaikščioti jau pramintais minties takais bei pastebėti naujų detalių, kurios prasprūdo pirmąkart. Todėl ir sakoma – kartojimas mokslų motina, bet tai jokiu būdu nėra bukas kalimas, ne, taip apskritai nieko išmokti turbūt neįmanoma, kalant, nebent virsti beplunksne papūga, kartojimas – tai pasivaikščiojimas jau žinomais minčių takeliais.
Egzamino situacija nebuvo tikra, tai tiesiog sapnas, kuris išties daugiau ar mažiau, bet turbūt gana dažnai nutinka ir realiame gyvenime, ir gal tai bus visai ne matematikos egzaminas, gal net visai ne egzaminas, tačiau tikra tai, jog kiekvienas mes patys esame sau mokytojai ir gyvenimo tiesas privalome išmokti išsiversti patys.
Edvardas Šidlauskas | psichika.eu