fbpx

Mokslo šviesa
5 (1)

Pro_Space / Premium license

Senas žmogus paklausė Mokytojo patarimo.
– Esu jau beveik septyniasdešimties metų, nugyvenau sunkų amželį. Nuo pat vaikystės daug dirbau laukuose. Dabar mano vaikai aprūpinti, o manęs vis neapleidžia vienas troškimas: studijuoti ir bandyti suprasti senas knygas. Tačiau bijau, kad man jau per vėlu.

– Amžius mokytis ne kliūtis, – atsakė šis. – Net jeigu ir pavėlavai, tu dar spėsi užsidegti žvakę.

– Ką nori pasakyti? Ar šaipaisi iš manęs? – pasipiktino senukas.

– Kodėl aš, pats būdamas nebejaunas, turėčiau šaipytis iš gerbtino kito seno žmogaus noro? Aš tiesiog prisiminiau, ką girdėjau, kartą kalbant išminčių. Jis sakė:

„Jauno žmogaus mokymąsi galima palyginti su ryto saulės spinduliais, kurie pamažu išstumia nežinojimo sutemas. Kai pradeda mokytis subrendęs žmogus, jam šviečia skaisti vidurdienio saulė. O jei žmogus imasi studijuoti mokslo knygas savo gyvenimo saulėlydyje, jam šviečia žvakė. Jos šviesa nesiekia labai toli, tačiau to pakanka, kad nereikėtų klupinėti tamsoje.

(Norbert Lechleitner. Sielos sparnai. Vilnius: Vyturys. 2000, 151 p.)

Maždaug 50 proc. pokyčių, kuriuos laikome senėjimo padariniais, iš tikrųjų sukelia nykimas dėl neveiklumo (Drinkwater, 1988)

Įvertinkite!
[Balsavo: 1 Vidurkis: 5]

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.