fbpx

Mokslo šviesa
0 (0)

Mokytojo paklausė patarimo senas žmogus.
– Esu jau beveik septyniasdešimties metų, nugyvenau sunkų amželį. Nuo pat vaikystės sunkiai dirbau laukuose. Dabar mano vaikai aprūpinti, o manęs vis neapleidžia senas troškimas: studijuoti ir bandyti suprasti senas knygas. Tačiau bijau, kad man jau per vėlu.

– Amžius ne kliūtis mokytis mokytis, – atsakė šis. Net jeigu ir pavėlavai, tu dar spėsi užsidegti žvakę.

– Ką nori pasakyti? Ar šaipaisi iš manęs? – pasipiktino senukas.

– Kodėl aš, pats būdamas nebejaunas, turėčiau šaipytis iš gerbtino kito seno žmogaus noro? Aš prisiminiau, ką girdėjau kartą kalbant išminčių. Jis sakė:
“Jauno žmogaus mokymąsi galima palyginti su ryto saulės spinduliais, kurie pamažu išstumia nežinojimo sutemas. Kai pradeda mokytis subrendęs žmogus, jam šviečia skaisti vidurdienio saulė. O jei žmogus imasi studijuoti mokslo knygas savo gyvenimo saulėlydyje, jam šviečia žvakė. Jos šviesa nesiekia labai toli, tačiau to pakanka, kad nereikėtų klupinėti tamsoje.

(Norbert Lechleitner. Sielos sparnai. Vilnius: Vyturys. 2000, 151 p.)

Maždaug 50 proc. pokyčių, kuriuos laikome senėjimo padariniais, iš tikrųjų sukelia nykimas dėl neveiklumo (Drinkwater, 1988)

Įvertinkite!
[Balsavo: 0 Vidurkis: 0]
Dalintis:

You may also like...

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.