Mokslo šviesa
Senas žmogus paklausė Mokytojo patarimo.
– Esu jau beveik septyniasdešimties metų, nugyvenau sunkų amželį. Nuo pat vaikystės daug dirbau laukuose. Dabar mano vaikai aprūpinti, o manęs vis neapleidžia vienas troškimas: studijuoti ir bandyti suprasti senas knygas. Tačiau bijau, kad man jau per vėlu.
– Amžius mokytis ne kliūtis, – atsakė šis. – Net jeigu ir pavėlavai, tu dar spėsi užsidegti žvakę.
– Ką nori pasakyti? Ar šaipaisi iš manęs? – pasipiktino senukas.
– Kodėl aš, pats būdamas nebejaunas, turėčiau šaipytis iš gerbtino kito seno žmogaus noro? Aš tiesiog prisiminiau, ką girdėjau, kartą kalbant išminčių. Jis sakė:
„Jauno žmogaus mokymąsi galima palyginti su ryto saulės spinduliais, kurie pamažu išstumia nežinojimo sutemas. Kai pradeda mokytis subrendęs žmogus, jam šviečia skaisti vidurdienio saulė. O jei žmogus imasi studijuoti mokslo knygas savo gyvenimo saulėlydyje, jam šviečia žvakė. Jos šviesa nesiekia labai toli, tačiau to pakanka, kad nereikėtų klupinėti tamsoje.
(Norbert Lechleitner. Sielos sparnai. Vilnius: Vyturys. 2000, 151 p.)
Maždaug 50 proc. pokyčių, kuriuos laikome senėjimo padariniais, iš tikrųjų sukelia nykimas dėl neveiklumo (Drinkwater, 1988)