Sunku pakelti
Iliustracija: Sean Stratton / Unsplash
Viename kaime gyveno žmogus, laikomas didžiausiu to meto galiūnu. Jo raumenų jėgai niekas negalėjo prilygti. Tik jis vienas gebėjo plikomis rankomis suvaldyti į priešingas puses besiveržiančius bulius ir kilnoti niekam nepakeliamus daiktus.
Vieną dieną nustebę gyventojai pamatė savo didvyrį turgaus aikštėje putojantį iš pykčio. Svetimšalis pasiteiravo, kodėl garsusis stipruolis neteko savitvardos.
– Ak, jis supyko dėl pastabos, kuri jį, matyt, įžeidė, – atsakė žmonės.
„Labai keista, – pamanė svetimšalis, – kad toks stiprus vyras, kilnojantis sunkiausius daiktus, nesugeba pakelti nedraugiško žodžio.“
Silpni griauna, stiprūs – kuria.
Pagal Norbert Lechleitner (2000). „Sielos sparnai“. Vilnius: Vyturys. , 96 p.
Žodis žeidžia skaudžiausiai. Įsipjovus į pirštą, kraujas greitai nustoja bėgti ir randas užgyja, bet atmintis įvairių užgaulionių lydi mus visą gyvenimą – užgalūs žodžiai gali net saulę užtemdyti http://arthiker.wordpress.com/2013/09/18/school-of-being-together/
Pritarciau
Todel ir reikia rupintis ne tik kunu, bet ir siela. Zmogaus stiprybe parodo ne jo raumenu apimtis, o tai kaip jis atlaiko gyvenimiskus sunkumus, kitais zodziai – psichologinius spaudimus.