Moteris ant suoliuko
Iliustracija: pexels.com
Parke ant suoliuko sėdėjo jauna moteris ir kažkodėl graudžiai verkė. Pro šalį kaip tik triratuku važiavo mažas berniukas. Jam taip pagailo tetos, kad jis sustojo ir paklausė:
– Teta, kodėl jūs verkiate?
– Oi, mažyli, tu vis tiek nesuprasi, – numojo ji ranka. Vaikui pasirodė, kad moteris įsiraudojo dar labiau.
– Teta, jums ką nors skauda, kad taip verkiate? Norite, aš jums atiduosiu savo žaisliuką?
Jei iki šiol moteris dar bent kažkiek valdėsi, po tokių žodžių ašarų sulaikyti ji nebegalėjo visai:
– Oi, berniuk… Niekam aš nereikalinga, ir niekas manęs nemyli… Vaikas į ją dar kartą rimtai pažiūrėjo ir atsakė:
– O jūs tikrai paklausėte visų?
[Už istoriją dėkojame Armandui Dirveliui]
kazkada galvojau, kad tik lietuvoj tokios istorijos vyksta. Mane aplankiusi mama, einant gatve, sako – „oh, ziurek, sedi viena moteris antai, kavinej, viena pati, liudna liudna..” As tik pagalvojau – „ar ji liudna, cia dar labai didelis klausimas. Kai as sedziu viena kavinej, oh, tai buna vienas nuostabesniu momentu”.
Moterys, mielos – kada jus pradesit gyventi? Ne atidelioti gyvenima, kai turesit vyra, kai turesit vaiku, kai turesit pakankamai draugiu – bet nuo siandien, pradesit gyventi, nepriklausomai, esat kam nors reikalinga a la mylima, ar ne? As pradejau. Buvau lygiai tokioj pat situacijoj, kaip aprasytoji, tik prie manes mazas berniukas neprivaziavo – lygiai taip pat, verkiau, kad „manes niekas nemyli” ir esu „niekam nereikalinga”… Daug kas pasikeite, bet perskaiciusi tokias istorijas, bandau suprasti – ar cia motinos itvirtina tokia pozicija, kad be vyro/vaiku/draugiu esi niekas, ar socialine sistema, ar pasakos, ar dar koks velnias? Mielosios, dievas dave akis, kad matytumet, rankas, kad savim pasirupintumet (po to, kai pasirupinot savim, gal ir kitais, jei labai reikia), kojas, kad keliautumet ir galva, kad stebetumet pasauli ir juo dziaugtumes. Visi kiti jame – jusu pakeleiviai, bet tik tiek, ir jais reikia dziaugtis, kol jie salia, bet paleisti, kai jusu keliai issiskiria.
buvau zinau: Labai sauniai ir prasmingai parasei!
buvau zinau: Fantastika! Tas pacias tiesas ir as jau sau atradau ir dabar, atvykusi i Lietuva kelioms savaitems, mane tas masinis „aukos” liunas (kuriu aplinkui apstu), absoliuciai nebeitraukia. Kokia vidine LAISVE…
Dažnai tenka matyti parke ant suoliuko sėdint liūdnus žmones. Tiesa, dauguma jų senyvo amžiaus ir turbūt vieniši.