Aš jį labai mylėjau ir lepinau, stengiausi dėl mūsų draugystės, o jam buvo visiškai vienodai
Sveiki, su vaikinu draugavau 2,5 metų mūsų santykiai nebuvo idealūs: buvo daug pykčių, jis su manim niekur nenorėdavo važiuoti, o su draugais važiuodavo, nebuvo man atviras, niekada manęs nepalaikydavo, prie svetimų žmonių niekad man dėmesio neparodydavo, į visus gimtadienius ar draugų susiėjimus eidavo be manęs. Meilindavausi jam , o būdavo atvejų, kai jis mane tiesiog atstumdavo.Man laiko skirdavo mažai, sakydamas, kad dirba ar turi reikalų. Dėl tokių jo poelgių pykdavau ant jo, sakydavau, kad man tai nepatinka, vis primindavau tai jam. Nebuvau ir aš ideali, bet visą tą laiką niekur be jo nenorėjau eiti, tiesiog retai kada išeidavau iš namų be jo. Buvau be galo ištikima, jį lepindavau. Aš jam viską atidaviau, visa save. Aukodavausi, kad tik išsaugotume draugystę. Stengiausi, kuo daugiau laiko praleisti su juo. O pastaruoju metu jis buvo pradėjęs kartoti, kad nori skirtis, jam atsibodo pykčiai, nors jis pats juos sukeldavo savo elgesiu. Ir neištvėrusi pasakiau jam, kad viskas baigta, skiriamės. Dabar šių savo žodžių labai gailiuosi. Dabar atrodo, kad jam visiškai vienodai, o aš sau vietos nerandu, verkiu, nemoku žodžiais išsakyti kaip jaučiuosi. Prie aplinkinių vaizduoju, kad man viskas puiku. Atrodo negaliu aš be jo. Man jo be galo trūksta. Noriu būti su juo. Myliu jį be proto.. Prašau padėkit, ką man daryti?
Aušrinė (vardas pakeistas)
Komentuoja psichologė Kotryna Stupnianek:
Miela Aušrine , laiške rašote apie savo ilgalaikius santykius su vaikinu. Panašu, kad santykiai su juo buvo nelengvi. Jūs daug pykotės, jis buvo uždaras, Jūsų nepalaikė ir nepriėmė į savo gyvenimą. Nepaisant to, buvote jam gera. Norėčiau, kad pažvelgtumėte į šiuos santykius iš kitos perspektyvos, paklauskite savęs: kas Jums šiuose santykiuose patiko, kodėl šį žmogų pamilote ir galų gale, ar buvote laiminga tokiuose santykiuose? Tikiuosi pamąsčiusi atrasite Jums reikiamus atsakymus.
Rašote, kad nepaisant jo elgesio, Jūs jį lepinote ir mylėjote. Ne kiekvienas žmogus sugebėtų taip atsiduoti santykiams kaip Jūs. Tačiau galų gale priėjote santykiuose ribą, kurioje jūsų keliai išsiskyrė. Turbūt kiekvienas žmogus bent kartą gyvenime patiria meilės kančias. Tuo metu jos atrodo nepakeliamos. Suprantu, kad po tiek daug metų draugystės yra sunku vėl pradėti gyvenimą iš pradžių. Gali atrodyti, kad gyventi be to žmogaus negalite, tačiau tas skausmas su laiku atslūgsta. Todėl praėjus tam tikram laiko tarpui viskas stoja į savo vėžes. Šiuo laikotarpiu pasistenkite nebūti viena. Pasipasakokite artimai draugei ar šeimos nariui, kuriuo galite pasitikėti. Pasidalinus savo kančiomis, jos tampa lengvesnės.
Pažvelkite į šią situaciją pozityviau. Juk pagaliau esate viena, galite daryti, ką tik norit, keliauti, tobulėti, džiaugtis gyvenimu…. Net neabejoju, kad išgyvensite šį laikotarpį ir galų gale būsite laiminga.
Linkiu stiprybės ir gyvenimo džiaugsmo.
Kotryna Stupnianek | teipsiko.lt
Teisės psichologė
Iliustracija: pixabay.com
Taip, labai teisingas atsakymas. Is tiesu taip tik atrodo, kad be to zmogaus gyventi neiseitu, taciau laikas yra pats didziausias sirdies gydytojas :) Ateityje tik nusisypsosi del tokios dabartines savo busenos, kai rasi zmogu, kuris gal but myles jus labiau ;)))ir suprasi, kad vis del to, santykiai su tavo ex, buvo tiesiog isbandymas, siokia tokia patirtis ar pamoka.
Ausrine, tokiuose santykiuose as isbuvau 5 METUS ir tikrai suprantu kaip jautiesi, bet patikek nuo isiskirimo praejus tam tikram laikui kuri tu privalai atkenteti suprasi, kad tau sito ko dabar taip reikia nebereikia suprasi, kad nebenori but ignoruojama ir viena stengtis islaikyt santykius.
O maniau, kad viena tokia esu…:) As irgi taip beveik 5 metus isdraugavau, jei tai galima vadinti draugyste. Ir situacija identiska…Tik galiausiai kai as palikau,veliau suzinojau, kad tai buvo jo provokacija, kog ji palikciau, nes jis jau kita turejo. Taigi dziaukis palikus ir nepraradus savigarbos. Padarei gera sprendima .Beja, man toks suvokimas atejo tik po pusmecio.
Man panašei viskas buvo tik aš vaikinas ir mergina taip elgesi su manim, aš ja visa širdim mylėjau o ji va taip šaltai visa laika, ir visada pasiteisindavo kad nuotaikos ner, kad mokslai ar darbas.. O kai prieidavome pabaiga santykiu, kai aš jau negaledavau ir noredavau išsiskirt ji sakydavo kad myli mane kad aš jos meiles ne vertinu ir ne suprantu jos. O aš jai duodavau šansa kiekviena kartą.
jaučiasi kad atsake teises psichologe..sausai, negiliai ir techniškai
Krystyna , atsakymas protingas ir nuleidziantis mergyte is padebesiu ant zemes. Nejaugi psichologe turetu kartu su ja verkti , kad mergyte turi aukos sindroma ?
https://www.youtube.com/watch?v=y74l5DWcA1c
Esu (trumpai) pabuvojęs tokiuose santykiuose, kur mergina visaip tą dėmesį rodo, rūpinasi, pyksta kai negauna to dėmesio atgal. Tokie santykiai į vienus vartus yra analogiški tokiai situacijai:
Jonas žaidžia smėlio dėžėj su savo žaislais. Jis čia atėjo vienas, gal laukia draugų. Čia prieina Karolis, jam labai vieniša ir savo žaislų jis neturi, tad labai nori prisijungti prie Jono. Visaip jį kalbina, padeda statyti garažą. Tačiau Jonas čia nori žaist vienas, arba, laukia tikrų savo draugų. Jis susirenka savo žaislus ir eina suptis. Tačiau ir čia Karolis jį persekioja. Galų gale Jonui nusibosta toks dėmesys ir jis išeina namo.
Juk Karoliui būtų kvaila pykti ant Jono, kad tas su juo nežaidė? Tačiau jis vis tiek pyksta. Bet tai praeina, kai Karolis išmoks žaisti su savimi ir nereikalaut dėmesio iš kitų.