Naktimis sapnuoju, kad lieku be dantų ir mane išmeta iš darbo0 (0)
Aut. Benjamin Lacombe
Klausimas: Sveiki, atėjo toks laikotarpis, kai nebepadeda bandymai medituoti, sąlytis su gamta, daugybė knygų saviugdos ir savipagalbos temomis… Padeda tik miegas. Esu jauna mergina (28), iki šiol sunkiai, bet gyvenau. Turiu darbą, kuris man patinka, kelis tikrus draugus. Nuo vaikystės mano šeima sunkiai vertėsi. Aš iki 5 klasės mokinausi namuose, nes labai sirgau, po to teko grįžti į mokyklą – periodas buvo sudėtingas, bet mamos padedama ištvėriau – paaugliai būna žiaurūs. Jau nuo 16 metų pradėjau dirbti įvairius darbus vasaros metu, nes pinigų labai reikėjo, o be to, mokslam taupiau. Viskas pavyko gana gerai, įstojau į norimą specialybę, pasibaigiau magistranturą, gavau darbelį. Ir turėjau didžiulį tikslą-svajonę – turėti savo būstą. Penkis metus taupiau, dirbau viršvalandžius, vaikščiojau pėsčiomis, nepirkau naujų rūbų ir susitaupiau įmokai už butą… Jau jame gyvenu ir atrodo tai laimė, bet prasidėjo didelės problemos su dantimis, įšaiškėjo, kad blogas mano sakandis, atrodo menkniekis, bet aš jaučiu diskonfortą. Pinigų stygius didžiulis, moku paskolą, dar atsidedu dantims, bent jau plombom, nes sakandžio problemos paveikė ir dantis, o dar pasakė, kad verta pamąstyti apie operacija… Nervų sistema sulūžo į gabalus, džiaugiuosi išgyvenusi bent vieną dieną, jaučiuosi nenormali, nereikalinga, serganti. Pasiskaitau kokį straipsnį apie šypsenos svarbą ir išgėrus tabletę migdomųjų einu į lovą. Nuolatos verkiu, žandikaulis nuo įtampos atrodo sprogs. Aš nebežinau kaip susitaikyti su sita bėda. Žinoma, nėra tai mirtina, bet aš negaliu prisiminti, kada buvo tas laikas, kai galėjau sau leisti nors lašelį pramogų. Ir štai, viskas, duobė iš kurios nebesugebu išlipti. Naktimis sapnuoju, kad lieku be dantų ir mane išmeta iš darbo.
Atleiskite už sutrukdymą,bet gal galite padėti, patarti…
Milda (vardas pakeistas)
Atsakymas: Sveika, Milda.
Ačiū, kad daliniesi savo išgyvenimais. Visų pirma, kyla noras tau pasakyti „Tu tikrai niekam netrukdai“. Tai yra rubrika, į kurią parašyti turi teisę kiekvienas ir kiekvienas yra vienodai svarbus. Vis dėl to, suprantu, kad tavo jausmas yra toks, tarsi nebūtum verta gauti dėmesio ir pagalbos.
Atrodo, kad gyvenime esi labai savarankiška ir atkakliai sieki užsibrėžtų tikslų: bandai pati sau padėti medituodama, skaitydama knygas, jau 16-os galvojai apie mokslus ir taupei pinigus jiems, o vėliau įmokai už butą, dabar dar ir dantų tvarkymui. Galbūt ši patirtis verčia jaustis nejaukiai ir dabar, kai prašai pagalbos. Juk iki šiol atrodo, kad visus sunkumus atlaikydavai ir bandydavai spręsti pati.
Rašai apie tai, kad šiuo metu jautiesi nenormali, nereikalinga, serganti. Atrodo, kad panašūs jausmai turėjo kilti ir vaikystėje, kai sirgai iki 5 klasės. Tai didžiulis laiko tarpas. Ar ir tada pasijausdavai nenormali, nereikalinga? Įsivaizduoju, kad šalia visų tų jausmų turėjo kilti ir daug pykčio. Juk tai tikrai neteisinga: kiti vaikai gali džiaugtis vaikyste, draugais, pirma mokytoja, o tu turi tūnoti namie ir dar sirgti. Taip pat, kaip neteisinga atrodo ir dabartinė situacija: tiek daug savęs aukojai, siekei užsibrėžtų tikslų ir kai pradėjai tikėti, kad štai atėjo tas laikas, kai galėsi pagaliau būti laiminga, užgriūva nauji rūpesčiai. Turbūt panašiai, kaip su dideliu džiaugsmu grįžtant į mokyklą vietoj draugiškų bendraklasių gauni žiaurius paauglius.
Rašei, kad paauglystėje susidoroti su sunkumais tau padėjo mama. Taip pat, kad turi kelis artimus draugus. Tačiau nei vienas iš šių žmonių nefigūruoja tau aprašant dabartinį gyvenimą. Atrodo, kad viską darai viena ir kartu jautiesi labai apleista ir nereikalinga. Rodos per visus šiuos metus tikrai save apleidai.
Labai nedrąsiai ir atsargiai kreipėsi pagalbos rašydama mums su jausmu, kad galbūt tik sutrukdysi. Norisi paklausti, ar daliniesi savo sunkumais su tau artimais žmonėmis? O gal ir vėl užplūsta mintys, kad gali jiems tik sutrukdyti, kad nesi verta gauti dėmesio ir pagalbos, ir toliau, kaip jau įpratai, sunkumus bandai spręsti pati?
Atrodo, kad stengėsi atrasti gyvenime tai, kas tave galėtų džiuginti: artimi draugai, mėgstamas darbas, išsvajotas butas. Vis dėl to, norisi atkreipti dėmesį į tai, jog visas tavo kūnas šaukte šaukiasi pagalbos, meilės, globos. Dabar, kai atrodo, kad taurė tavo viduje yra visiškai persipildžiusi, žinia apie žandikaulio problemas gali atrodyti daug skausmingesnė, nei tai būtų apie šią problemą sužinojus kitais gyvenimo laikotarpiais. Juk rodos anksčiau, kol nežinojai, jokio diskomforto nejautei.
Labai įdomus tavo sapnas apie išbyrėjusius dantis. Svarbu, kaip pati ji supranti. Tačiau aš leisiu pafantazuoti sau apie tai, ką mano akimis jis bando tau pasakyti. Dantys – tai tarsi pykčio, agresijos simbolis. Norisi paklausti, ką tu darai supykusi? Juk pykti, atrodo, kad tikrai turi nemažai priežasčių. Rodos, vienas iš būdų, kaip su juo susidoroji – tai ašaros. Ar pyktį esi labiau linkusi slopinti, kol galiausiai jis sustingdo tavo žandikaulį ir prasiveržia ašarų pavidalu? Sapne praradusi dantis (simboliškai išreiškusi pyktį, išleidusi jį į įšorę) tu tarsi tampi nereikalinga, tu prarandi darbą. Dažnai žmonės bijo parodyti pyktį, nes taip gali prarasti kažką jiems labai svarbaus (pvz. vaikas bijo pykti ant mamos, nes gali prarasti jos meilę). Ar yra tavo aplinkoje žmonių, kuriems parodyti savo pyktį, tau atrodo, gali būti pavojinga?
Rašai, kad tavo žandikaulis būna sustingęs. Prisipažinsiu, kad kelis kart vis skaitydama ir gilindamasi į tavo laišką pajutau, kaip stipriai esu sukandusi dantis. Labiausiai turbūt pikta, kad visame tame sunkume leidi sau būti vienui viena. Nebijok su kuo nors pasikalbėti. Kol nepasidalinsi tuo, kaip jautiesi, žmonės gali ir nesuprasti, kad tau šiuo metu yra taip sunku. Tikiu, kad jiems tikrai nesutrukdysi, kad rūpi tiems žmonėms. Paprastai atvirumas tik sustiprina tarpusavio ryšius. Leisk sau būti globojama. Tiesiog dabar yra toks laikas, kai tau yra reikalingas kitų žmonių palaikymas.
Stiprybės tau, Milda.
Psichologė Julija Kozlovskaja
facebook’e