Narcizas ir Auksaburnis

Narcizas ir AuksaburnisHermanas Hesė „Narcizas ir Auksaburnis” (2016)
Išleido: Trigrama
Vertimas: Teodoras Četrauskas

„Narcizas ir Auksaburnis“ – filosofinis romanas, priskiriamas vėlesniam autoriaus kūrybos periodui. Pasakojimo pagrindas, tai dviejų draugų istorija perteikianti racionalios ir jausminės pasaulio sampratų susikirtimą, kas yra bendražmogiška dilema, visais laikais aktualus klausimas.

Bičiuliai visiškai nepanašūs: dvasiai tarnaujantis asketiškasis Narcizas ir gyvybingumu bei žydinčia pilnatve apdovanotas Auksaburnis. Vienam gresia pavojus prigerti jausmų jūroje, antram – užtrokšti beorėje erdvėje. Tačiau jų kūniškos ir dvasinės prigimties prieštaravimus jungia ir bendri bruožai: abu yra kilnūs, abu ryškiai skiriasi nuo kitų gabumais ir abiem likimas yra skyręs ypatingą misiją.

„Aš tau visąlaik sakiau, jog netinki į mąstytojus, ir taip pat sakiau, kad tai ne trūkumas, nes tu užtat esi paveikslų pasaulio valdovas. Klausyk, aš tau išaiškinsiu. Jeigu tu, užuot tada išėjęs į pasaulį, būtum tapęs mąstytoju, tai būtum galėjęs pridaryti bėdos. Kadangi būtum tapęs mistiku. Mistikai, trumpai ir truputį šiurkščiai tariant, tai mąstytojai, negalintys atsikratyti vaizdinių, taigi išvis ne mąstytojai. Jie yra slapti menininkai, poetai be eilių, dailininkai be teptukų, muzikantai be garsų. Tarp jų esama labai gabių ir kilnių sielų, tačiau visi jie be išimties nelaimingi žmonės. Toksai ir tu galėjai pasidaryti. Vietoj to, ačiū Dievui, tapai menininku ir užvaldei paveikslų pasaulį, kur gali būti kūrėjas ir valdovas, užuot tapęs ribotu mąstytoju.” (371-372 p.)

***

„… rasti ypatumus žmogaus, skiriančius jį nuo kitų žmonių, vadinasi, jį pažinti.” (56 p.)

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *