Narkotikų vartotojus reikia ne bausti, o gydyti
© Julie Nicholls/CORBIS
Tarptautinės darbo organizacijos duomenimis, šiuo metu prekyba narkotikais yra pelningiausias nelegalus verslas pasaulyje. Jungtinės Tautos po 18 metų pertraukos susirinks tartis, kaip spręsti šią problemą, tačiau teigiama, kad baudžiamasis atsakas į narkotikų vartojimą nedavė lauktų rezultatų. Su teisininku Mindaugu Lankausku, dirbančiu Lietuvos teisės institute, ir daktare Aušra Širvinskiene iš Vilniaus priklausomybės ligų centro kalbamės apie veiksmingesnius būdus spręsti narkotikų vartojimo problemą Lietuvoje.
Kadangi tarptautiniu mastu pripažįstama, jog vartojimo kriminalizavimas lauktų rezultatų nedavė, kokios teisinės ir politinės priemonės, jūsų nuomone, būtų veiksmingesnis?
Mindaugas Lankauskas: Iš esmės galima pasakyti, kad politiniai pokyčiai daromi todėl, kad nepavyko pasiekti anksčiau užsibrėžtų tikslų. 1998 m. susirinkęs UNGASS (JT Generalinės Asamblėjos specialioji sesija narkotikų klausimais) iškėlė tikslą „pasaulis be narkotikų“. Po dešimties metų paaiškėjo, jog tikslo ne tik kad nepavyko pasiekti, bet vartojimas net išaugo. Tuomet buvo iškeltas kitas tikslas – kiek įmanoma sumažinti vartojimą. Šis tikslas vėlgi nebuvo pasiektas, todėl šiuo metu svarstoma, ką daryti ir kokių priemonių imtis. Lotynų Amerika ir Vakarų Europa kelia dekriminalizavimo iniciatyvas – nebausti žmonių už narkotinių medžiagų vartojimą. Jie galvoja, kad baudžiamosiomis priemonėmis nieko nepavyksta pasiekti ir atvirkščiai – situacija tik blogėja.
Pagrindinė tiekėjų iš Lotynų Amerikos klientė yra JAV, suvartojančios labai didelę dalį Lotynų Amerikoje pagaminamų narkotikų. Pavyzdžiui, Kolumbija į JAV eksportuoja didžiąją dalį kokaino. Tad Lotynų Amerikos šalys galvoja, kad JAV su savo nepagrįstai griežta politika ir vartojimo kriminalizavimu skatina nusikalstamą verslą Lotynų Amerikoje. Taigi politinis klimatas keičiasi ir dėl to einama nuo ilgą laiką vyravusios abstinencijos paradigmos žalos mažinimo paradigmos link. Pagrindinė pastarosios mintis yra ta, kad vartojimas visada buvo ir bus, todėl mūsų tikslas yra jį suvaldyti. Paprasčiausiai uždraudus vartoti tam tikras medžiagas situacija nepasikeičia.
Sakyčiau, kad šią problemą reikėtų ne kriminalizuoti, o medikalizuoti. Reikėtų probleminius vartotojus nukreipti į gydymą. Šiuo metu BK yra nuostata, kad asmuo, savanoriškai atidavęs turėtas narkotines medžiagas, yra atleidžiamas nuo baudžiamosios atsakomybės. Bet kaip jūs įsivaizduojate, ar atsiranda tokių žmonių, kurie nueina į policiją, atiduoda heroiną ir pareiškia norintys gydytis? Toji nuostata yra negyva ir neveiksni. Reikia galvoti apie kitas alternatyvas.
Pavyzdžiui, portugalai dekriminalizavo visų, ir silpnųjų, ir stipriųjų narkotikų vartojimą. Pagautiems asmenims taikoma administracinė atsakomybė, gali būti skiriama bauda ar įspėjimas. Tačiau ten yra sudarytos komisijos, sprendžiančios žmogaus likimą. Probleminius vartotojus jos nukreipia į gydymą, o rekreaciniams vartotojams skiria baudą ar įspėjimą. Kol kas jie sako, kad pasiekė neblogų rezultatų. Pažymėtina, kad jie apsisprendė imtis šių priemonių todėl, kad pirmavo Europoje pagal probleminių vartotojų skaičių.
Aušra Širvinskienė: Ieškodami teisingesnės ir veiksmingesnės praktikos galime pasiremti oficialia Jungtinių Tautų pozicija, kuri atlikusi išsamų tyrimą priėjo išvadą, kad reikėtų pereiti nuo į sankcijas orientuoto prie į sveikatą nukreipto požiūrio. Moksliniai tyrimai ir įrodymai patvirtina, kad šiuo atveju reikia ne sankcijų, o gydymo. Priklausomybė nuo narkotinių medžiagų yra lėtinė liga, daugelio veiksnių sąlygojama būklė, kuri paveikia tiek žmogaus smegenų funkcionavimą, tiek jo elgesį, todėl atstatyti anksčiau buvusį elgesį arba perorientuoti žmogų į nepavojingą elgesį per trumpą laiką yra neįmanoma. Kaip rodo tyrimai, bausme to padaryti taip pat neįmanoma. Kadangi priklausomybė yra liga, įtraukta į tarptautinę ligų klasifikaciją ir turinti aiškiai apibrėžtus kriterijus, kam ligą gydyti baudimu, jeigu ją, kaip ir visas kitas ligas, reikia gydyti sveikatos priežiūros įstaigose?
Viešajame diskurse per mažai kalbama, kad tai yra liga, kurią reikėtų gydyti, ir kad tik gydymu galime pasiekti norimų tikslų. Atlikta daugybė patikimų tyrimų, kad įkalinimas duoda netgi priešingas pasekmes – neskatina žmogaus atsisakyti žalingo įpročio, o tik dar labiau pablogina ir taip problemišką tų asmenų gyvenimą. Bausdami priklausomą žmogų įkalinimu, mes bloginame tiek jo, tiek visuomenės situaciją, nes visuomenei uždedama našta išlaikyti nuteistuosius kalėjime. Be to, kalinimui neduodant norimų rezultatų, išėję žmonės toliau tęsia savo žalingą elgesį. Taigi išeina, kad švaistome lėšas visiškai neefektyviai.
Nevyriausybinių organizacijų atstovams kelia nerimą tai, kad Lietuvoje neproporcingai didelis narkotikus vartojančių asmenų kriminalizavimas už smulkius su narkotikų vartojimu ar disponavimu savo reikmėms susijusius nusikaltimus. Kaip vertinate nuo balandžio 1 dienos turinčias įsigalioti įstatymo pataisas, kad už narkotinių medžiagų disponavimą nedideliais kiekiais bus baudžiama vien pagal baudžiamąjį kodeksą?
Mindaugas Lankauskas: Už narkotikų vartojimą ir laikymą nedideliais kiekiais Lietuvoje iki šiol buvo galima bausti ir pagal baudžiamąjį, ir pagal administracinį kodeksą. Teismai susiduria su dilema nežinodami, kurį kodeksą taikyti, nes veikos yra identiškos.
Nuo balandžio 1 d. AK bus palikta tik nuostata dėl narkotinių medžiagų vartojimo be gydytojo paskyrimo, o jų įsigijimas ir laikymas jau bus tik baudžiamoji veika. Tai reiškia, kad šiek tiek griežtinama vartotojų atsakomybė, nors pažiūrėjus į sankcijas, jos yra labai panašios. BK už šią veiką nėra skiriama laisvės atėmimo bausmė: galima skirti baudą, areštą arba viešuosius darbus, kurie beveik niekada neskiriami. Tačiau padidėtų baudos. Šiuo metu skiriama iki 289 eurų dydžio bauda ir administracinis areštas iki 30 parų. Pagal BK bauda galės siekti iki 150 minimalių gyvenimo lygių, kitaip tariant, iki 6000 eurų, o areštas – iki 45 parų.
Aušra Širvinskienė: Jūsų paminėtas sprendimas Lietuvoje nuo balandžio 1 d. panaikinti iš Administracinio kodekso narkotikų vartojimo ir laikymo nedideliais kiekiais veiką ir palikto ją vien Baudžiamajame kodekse rodo, kad Lietuva pasirinko kriminalizavimo kelią – priešingą, nei rekomenduoja Jungtinės Tautos.
Turite praktinės patirties, kad probleminių vartotojų nukreipimas gydytis yra efektyvesnė priemonė, nei baudimas. Papasakokite apie vykdytą projektą.
Aušra Širvinskienė: Viskas prasidėjo nuo to, kad policijos pareigūnai 2010 m. patys kreipėsi su prašymu ką nors rekomenduoti ar padėti. Per reidus Kirtimų tabore jie sulaikydavo narkotines medžiagas perkančius asmenis, atsiveždavo į policijos komisariatą, išrašydavo administracinės tvarkos pažeidimą, paleisdavo žmogų į laisvę ir už valandos per kitą reidą vėl rasdavo jį narkotikų pardavimo vietoje. Taip jie patys pamatė, kad bausti tokius asmenis administracine tvarka yra visiškai neveiksminga.
Tad kartu su Vilniaus miesto antruoju policijos komisariatu ir Narkotikų, alkoholio ir tabako kontrolės departamentu pasirašėme bendradarbiavimo sutartį, pagal kurią pareigūnai, darydavę reidus Kirtimų tabore, sulaikytus žmones nukreipdavo gydytis. Svarbu pabrėžti, kad jie tai darė ne per prievartą, bet pasakydami, kad bendradarbiauja su Vilniaus priklausomybės ligų centru ir kad besikreipiančius juos priims be eilės bei nedelsiant parinks geriausią gydymo metodą. Iš 124 išdalintų nukreipimų, į mūsų įstaigą atvyko net 122 asmenys, ir apie 70 proc. iš jų po pusmečio vis dar tęsė gydymą. Jie tęsė ambulatorinį gydymą arba lankė socialinės integracijos etapą. Tas tyrimas yra publikuotas moksliniuose žurnaluose, iki šiol plačiai pristatomas tarptautinėse konferencijose, kur parodomas kaip vienas iš gerųjų pavyzdžių.
Probleminiai narkotikų vartotojai netgi pradėjo tarpusavyje keistis informacija, pasakydavo draugams, kad gavo iš policijos siuntimą ir buvo priimti gydytis be eilės. Būdavo net tokių atvejų, kai žmonės patys kreipėsi į artimiausią Vilniaus policijos komisariatą prašydami siuntimo. Nors bendradarbiavome tik su antruoju policijos komisariatu, mums paskambindavo iš penkto, šešto komisariatų ir klausdavo, ko čia žmonės nori, iš kur gauti siuntimus. Taigi pasklido geras gandas. Tyrimas parodė, kad visose institucijose rodomas teigiamas požiūris davė apčiuopiamų rezultatų. Kai žmogus pats mąsto, kad reikėtų kreiptis pagalbos, jam daug sunkiau prisiruošti nei tuomet, kai jį padrąsina iš šalies, ar jis pamato savo draugų pavyzdį.
Ar vartojimas apskritai priklauso nuo teisės aktuose įtvirtintų sankcijų ir priemonių?
Mindaugas Lankauskas: Mano galva, teisės aktai ne itin veikia vartojimą. Yra galvojančių, kad griežtas baudžiamumas padarys stebuklų, bet paimkime JAV, turinčias labai daug vartotojų, nors ir vykdo vieną griežčiausių baudžiamumo politikų. Jie turi žymiai daugiau vartotojų nei Vakarų Europos ar Skandinavijos šalys, kur yra švelnesni režimai. Taip pat ir Iranas, turintis labai griežtą Šarijos teisę, yra antras ar trečias pasaulyje pagal heroino vartotojų skaičių. Panaši situacija ir Rusijoje, kuri taip pat turi griežtą baudžiamąją politiką. Matome, kad visiško nepakantumo politika vartojimo lygio nelabai veikia.
Yra skirtingų vartojimą lemiančių veiksnių, tarp jų socialinė atskirtis ir skurdas. JAV pagrindiniai narkotikų vartotojai yra didmiesčių getų gyventojai. Kitaip tariant, žmonės vartoja narkotikus ne iš gero gyvenimo. Yra ir kita, labiau išsilavinusių vartotojų grupė, kuriems narkotikai yra pramoga.
Kadangi griežta teisinė bazė nelabai keičia vartojimo tendencijų, kokį poveikį ji turi valstybei? Ar yra kalinčių žmonių, kurie galėtų nebūti įkalinti?
Mindaugas Lankauskas: Sukuriama problema, kad į kalėjimą patenka priklausomi žmonės, o tai visiškai nepadeda jų reintegracijai į visuomenę. Be to, kalėjime iki šiol nėra gydymo metadonu. Nors dalis priešininkų mano, jog tai nėra gydymas, o tik palaikymas, tačiau nesant metadono priklausomas žmogus įsigyja kitų narkotikų, kurių galima gauti kalėjime, tik jų kainos gerokai didesnės negu laisvėje. Tokiu atveju žmogus paprastai iki ausų įsiskolina ir grįžęs į laisvę turi galvoti, kaip grąžinti skolas. Neturint darbo metamasi prie nelegalių būdų, jau nekalbant apie patį sveikimą.
Aušra Širvinskienė: Norėčiau pridėti, kad aktyviai bendradarbiaujame su Vilniaus miesto probacijos tarnyba, kadangi teismas kartais įpareigoja žmogų gydytis vietoj to, kad pasiųstų į laisvės atėmimo vietą. Galiu patvirtinti, kad tokiais atvejais, kai žmogus yra įpareigotas gydytis, o ne nusiųstas į kalėjimą, devyni iš dešimties įpareigotųjų atvyksta gydytis, ir mes su jais dirbame.
Jeigu narkotikų vartojimas ir laikymas nedideliais kiekiais būtų dekriminalizuotas, vadinasi, valstybė galėtų skirti lėšų kaliniams gydyti…
Aušra Širvinskienė: Manyčiau, kad būtent lėšų skyrimas gydymo įstaigoms yra žymiai pigesnis, nes gydyti yra pigiau, nei išlaikyti sulaikytą žmogų, todėl kalinių išlaikymo išlaidos galėtų būti perkeltos sveikatos priežiūros įstaigoms, atsirastų galimybė daugiau žmonių priimti gydyti.
Norint palaikyti gydyti skirtą sistemą, pirmiausia reikėtų įrengti ir išlaikyti daugiau stacionarių gydymo vietų?
Taip, reikėtų spręsti paslaugų prieinamumo ir spektro problemą. Kalbant apie Vilnių, žmonės daugiau mažiau dar gali gauti pagalbą, o provincijoje gyvenantys probleminiai vartotojai, kad ir ypač problemiškame Visagine, net neturi kur kreiptis. Toks vartotojas į Vilnių neprivažinės.
Šiuo metu Vilniaus dienos stacionare galime vienu metu priimti iki 15 pilnamečių asmenų ir 10 vaikų, ambulatorinėje-psichosocialinėje reabilitacijoje yra 10 vietų suaugusiems ir 10 vaikams, alkoholinės abstinencijos nutraukimo skyriuje turime 20 lovų, Minesotos programoje – 24 lovas, o narkotinės abstinencijos nutraukimo skyriuje yra 14 lovų. Tuo tarpu per metus poreikį gydytis turėtų apie 3000 žmonių.
Didžiausios eilės yra į Minesotos programą ir į narkotinės bei alkoholinės abstinencijos gydymo skyrius. Tačiau, nors reikėtų padidinti ir pačių vietų, bet pirmiausia reikėtų sudaryti sąlygas motyvuoti žmones kreiptis į specialistus. Jeigu vietoje siuntimo į kalėjimą žmonės būtų siunčiami gydytis, reikėtų daugiau vietų ir paslaugų, negu yra dabar.
Sakote, jog į kalėjimą patenka priklausomi asmenys. Ar galima sakyti, kad dažniausiai nubaudžiama silpnoji grandis?
Mindaugas Lankauskas: Taip, iš esmės į kalėjimą patenka patys vartotojai, nubaudžiami už narkotinių medžiagų turėjimą ar smulkų platinimą, arba už su narkotikais susijusius turtinius nusikaltimus – vagystes ir plėšimus, kadangi jie turi finansuoti šią savo priklausomybę. Žinoma, kartkartėmis į teisėsaugos rankas patenka ir stambūs platintojai, bet didžioji dalis yra probleminiai vartotojai. Nesu girdėjęs, kad su kokainu rankose įkliūtų koks nors aukštuomenės narys. Iš esmės įkalinama pažeidžiamiausia grupė.
Kalbino Monika Midverytė OFS | Bernardinai.lt