Prakalbinti slegiančią tylą

Lietuva jau seniai pirmauja savižudybių skaičiumi ir labiausiai liūdna, kad šį pasaulį nusprendžia palikti ypač jauni žmonės – paaugliai ar net vaikai. Tokią skaudžią statistiką lemia įvairios priežastys, o dažniausiai – jų visuma, kuomet nebesugebama blaiviai įvertinti savo situacijos, todėl pasirenkama tiesiog viską nutraukti drastišku būdu. Vidinė sumaištis, vis giliau grimzdama į tylos smegduobę stumia į dvasinį sąstingį – begalinę tuštumą, kurioje išnyksta ne tik mirties baimė, bet ir visa, kas siejosi su egzistencija.

Tačiau gali būti ir atvirkščiai: nepakeliamas jausmų kraitis ima gniaužti kvapą, todėl pasauliui atkeršijama iš jo pasitraukiant – už tai, kad jis tavęs nepriėmė. Taip pat akivaizdu, kad alkoholis yra vienas iš svarbiausių savižudybės rizikos veiksnių, kadangi susilpnėja konstruktyvus mąstymas – pasikliaujama destruktyviais impulsais, kurie ir iššaukia tokį spontanišką žingsnį. Tad galime ieškoti daugybės priežasčių, kodėl savižudybės – toks dažnas reiškinys mūsų visuomenėje, bet akivaizdu, kad pagrindinė problema – baimė išsikalbėti ir nesugebėjimas įsiklausyti į artimo pagalbos šauksmą.

Buvęs „Jaunimo linijos“ vadovas P. Skruibys pabrėžė, jog pagrindinis dalykas užkertant kelią savižudybei – atviras kalbėjimas. Mes linkę slėpti savo jausmus, bijome atskleisti savo vidinio pasaulio skaudulius, kadangi mums nuo pat mažens yra diegiama – „nepyk“, „nutilk“, „neaiškink“ ir pan. Taip įgundame ignoruoti kylančias emocijas ir jausmus, pateikdami kitiems „patogųjį aš“ – tą, kuris prisitaiko prie aplinkos, kuri neturi laiko gilintis į psichologinius niuansus. Galima šią sritį palikti psichologams ir kitiems tą išmanantiems specialistams, tačiau kodėl mes labiau atsiveriame svetimiems, kartais visai nepažįstamiems žmonėms, nei patiems artimiausiems?

Galbūt dėl to, kaip filosofas A. Šliogeris pastebėjo, jog „dabar viešpatauja kalba be egzistencinės patirties. Ji viešpatauja, nes už jos nieko nėra; pasaulio kalba yra lėkšta, todėl ji viešpatauja sau pačiai.“ Kasdieniai pokalbiai sukasi aplink paviršutiniškus dalykus, vengiant paliesti dvasines temas – tas sritis, kurių labiausiai bijome. Tai ypač aktualu jauniems žmonėms, kurie susidūrę su gyvenimo svoriu, nežino, kur kreiptis, kuo pasitikėti, kai aplink vyrauja veidmainiškumo kultūra – kultūra, kurioje nemokame reikšti savo jausmų, nedrįstame atsiverti dėl įsitikinimo, kad kiti pasišaipys, numos ranka, nesupras ar tiesiog ignoruos.

Chaotiškų minčių sankaupa yra bene pagrindinė priežastis dėl ko prarandamas realybės jausmas ir pasiryžtama savižudybei. Įtampą kelianti mintis, vyniodama aplink save kitus minčių siūlus, pamažu ima trūkinėti nuo to tempimo, kol plyšta, į orą paskleisdama daugybę laiko kauptų problemų dulkes – tuomet veriasi neaiški pragarmė, nepastebimai ryjanti dvasią. Mintis būtina stebėti ir to turime mokytis jau nuo pat vaikystės. Labai klystame, jei manome, kad mokykla skirta tik mokomųjų dalykų žinioms įgyti ir lavinti protinius gebėjimus – pagrindą turi tiesti ne mokslinės žinios, o asmenybės pažinimo aspektai bei psichologinės praktinės užduotys.

Kuo anksčiau mokomasi stebėti save ir aplinką, tuo asmuo geriau geba įvertinti įvykius ir aplinkybes, ieško konstruktyvesnio sprendimo ir žino, kaip galėtų padėti kitiems. Kontroliuoti mintis yra išties sunki užduotis jautresniam individui: jis sunkumus priima giliau, ilgiau išgyvena traumuojančią patirtį, sunkiau atsiveria kitiems. Tad turime kalbėti ir apie superjautrius žmones, kurių giliamintiškumą užgožia triukšmo perpildytas pasaulis: „Dažnai superjautrūs žmonės gali suvokti, kad yra įsitempę ir nelaimingi, bet nežinoti, dėl ko. Nenuostabu, kad tokie žmonės jaučia didesnį nesaugumo jausmą bei stresą ir greičiau išsenka“ (G. Petronienė).

Dažnai jautrus žmogus tampa patyčių auka ir vienišas dėl savo charakterio bruožų, o tai stumia į depresinę būseną ir skatina polinkį užsidaryti savyje. Todėl, jei mokyklose nebus aktualizuojama asmenybės pažinimo kultūra, tiek uždaresni, tiek ektravertiški, bendraujantys vaikai, ateityje jausis nesaugūs dėl nesugebėjimo priimti sunkias gyvenimo situacijas, kadangi problemos sureikšminimas, stipri koncentracija į ją, neleidžia matyti visumos.

Kuomet atsiduriame problemos centre, negalime įžvelgti jos masto, visa, kas lieka už jos – tik rūkas, gaubiantis vidinį minčių bruzdesį. Paskendę šiame bruzdesyje atitrūkstame nuo savęs pačių – matome tik tą taškelį, tą juodą dėmę, į kurią sutelktos visos mūsų mintys ir energija. Jaučiamės išsunkti, kadangi į šį centrą suteka visa gyvybinė energija, išlaikanti minčių vientisumą. Kai tos energijos ima trūkti, gyvenimas, paremtas vien tik ant šios dėmelės, kuomet esame užsidėję šydą ant akių, įstumia mus į nesibaigiantį bėgimą problemų ratu – nuo vieno skaudaus taško iki kito. Tuomet, kuo ilgiau velkame, nešiojamės tas problemas, jos ištįsta tarsi siūlas ir sulėtina ne tik mąstymą (spontaniškumą, įžvalgumą ir t. t.), bet ir pasmerkia ilgai dvasinei savinaikai. Bet kai iškart imame veikti iš to paties centro, kai nuo jo atsispirdami apžvelgiame visą bendrą vaizdą, šis mažytis taškas nebetenka reikšmės, kadangi patiriame kitokį – laisvesnį dvasinį būvį, kurį pasiekti įmanoma tik per savistabą ir kalbėjimą – žodžiu ar raštu. Bet galų gale, kai asmuo jaučiasi visapusiškai išklausytas, greičiau atstatoma vidinė pusiausvyra, mintys susilygina, imama į viską žvelgti pozityviau, ramiau ir plačiau.

Visapusiškai išklausyti kitą – tai įsiklausyti ne tik į tai, kas sakoma, bet ir į tai, kas slypi už žodžių – į kalbančiojo jausmus ir neverbalinę kalbą. Kaip išgirsti tai, kas nepasakyta, ar tuo labiau nuslėpta? Svarbu remtis šais aspektais:

1. Stebėti kalbančiojo mintis ir kūno kalbą. Dažnai žmogui, kuris turi problemų, tačiau nenori jų atskleisti, būdinga kartoti tokius šabloniškus žodžius kaip „sekasi gerai/normaliai“, „Nežinau“ ir pan. Nors tai įprasta sakyti kur nors skubant ar tiesiog iš formalumo, tačiau būtina atkreipti į tuos standartinius, iš pažiūros nereikšmingus žodžius, nes už jų slepiasi noras nuslėpti savo mintis. Į šoną krypstantis žvilgsnis, „išspausta“ šypsena, didelės pauzės tarp žodžių ar besaikis kalbėjimas, kalbos nesuderinamumas su gestais, abejingas žvilgsnis, stagnacija, kūno įsitempimas ir taip toliau, – visa tai rodo, jog žmogus yra dvilypiškas, neramus, vengiantis kontakto. Todėl svarbu atkreipti dėmesį tiek į minčių raišką, tiek ir į kūno kalbą.

2. Akcentuoti stipriąsias puses ir teikti palaikymą. Blogiausia, nuo ko galima pradėti pokalbį, tai problemų ieškojimas, pabrėžiant pašnekovo klaidas ar asmenybę – kas su juo blogai ir ką reikia keisti. To reikia žūtbūt vengti, nes tai stumia į kampą, verčia dar labiau užsisklęsti, nepasitikėti kitais. Nuo pat pokalbio pradžios turime pabrėžti problemų turinčio žmogaus stipriąsias puses, tam, kad jis jaustųsi turįs savy pakankamai resursų išspręsti kylančius sunkumus. Be to, reikėtų akcentuoti palaikymo ir abipusio pasitikėjimo aspektus, kadangi tai skatina asmenį atsiverti, jaustis saugiam žinant, jog jį visapusiškai palaikys.

3. Nevertinti ir neprimesti savo nuomonės. Dažna klaida ir vertinti kito situaciją iš savo požiūrio taško ir įteigti savo paties nuomonę, net neturint patirties tuo klausimu. Vertinimai iššaukia atsiribojimo reakciją – bijoma būti nesuprastam, todėl vėliau pasirenkama nutylėti savuosius rūpesčius. Nuomonė gali būti išreiškiama tada, kai jaučiama, kad ji padės rasti išeitį, kadangi tame turima sukaupta žinių ir patirties. Visai kita situacija, kuomet mes primetame savo požiūrį, nors ir su gerais ketinimais, neskatiname kalbančiojo pačiam įvertinti savo mintis ir įžvelgti padėties savitumą.

4. Būti atviram pokalbiui. Išsiblaškymas pokalbyje trukdo išgirsti, kas sakoma, todėl būtina koncentracija ir atidumas. Jei nebūsime atviri pokalbiui, mintimis krypsime kažkur toli, nesugebėsime ne tik išklausyti žmogaus, bet ir jam padėti sunkią minutę. Pagalba neįmanoma be nuoširdaus įsiklausymo ir susidomėjimo – kitu atveju įstumsime pašnekovą į dar gilesnį liūdesį dėl tokio nepagarbaus elgesio. Jei norime kitam ištiesti ranką, turime atverti ir širdį, nes be to nepajusime tos slegiančios naštos, kurią nešasi kitas. Tik būnant čia ir dabar, šią sunkią akimirką, leisime pokalbiui vystytis savaime – atviras žvilgsnis yra galinga jėga ir priemonė ugdyti tiek savo, tiek pašnekovo savistabą.

5. Neskubėti daryti išvadų. Skubotų išvadų darymas užkerta kelią įsigilinti į pokalbio esmę ir pobūdį. Skubėdami priimti tam tikrus sprendimus už kitą, nuvertiname jo paties galimybes pažinti save ir jaustis įgaliam pačiam įveikti problemą. O jei tomis išvadomis pašnekovas dar ir patiki, rizikuojame įstumti jį į ambivalentišką situaciją, kuomet vieną dieną jis pasijus nesuprastas aplinkinių, kai situacija iš tiesų buvo visiškai kitokia, nei atrodė kitiems. Išvadų derėtų vengti ir dėl to, jog jos tarsi kitam primeta tam tikrą problemos įsivaizdavimą, tam tikrą „teisingą“ požiūrį, kuriuo galima pasikliauti, nes juk kiti žino geriau. Tačiau tai – didžiulė klaida, tik pats asmuo gali pasidaryti išvadas, kartu su pokalbininku apgalvojęs situacijos sprendimo būdus.

Kalbėjimas išlaisvina mintis, jas įvardina, suteikia apčiuopiamumą, kadangi dialogo metu atpažįstamas „kreivo veidrodžio“ efektas – per kitą asmenį atspindimas realus vaizdas – pastebimas klaidinantis atvaizdas. Išsakytos mintys materializuojasi – įgauna realų pavidalą, kurį galima tyrinėti atsitraukus nuo beformių, chaotiškų, nerišlių minčių gijų, įgarsintų tamsiausiomis spalvomis. Tai, kas ilgą laiką kaupiasi galvoje, ta nuslėpta, slegianti tyla, turi būti prakalbinta, kad ištrūktų mintys, žalojančios dvasią ir kūną. Tačiau problema kyla tada, kai esame abejingi tiems, kuriems iš tiesų reikia išsikalbėti. Kaip jau buvo minėta, ypač dėmesio reikalauja jautresni žmonės, į gyvenimo įvykius reaguojantys giliau, subtiliau. Iš tiesų, daug kas priklauso nuo aplinkinių reakcijų bei pastabumo – turi būti ugdoma ne tik savistaba, bet ir jau mokykloje mokoma, kaip išklausyti kitą, nes tai – nėra lengvas darbas, o tuo labiau tada, kai neturi tam nei patirties, nei žinių. Tad viskas priklauso nuo to, kiek teiksime dėmesio kalbėjimo ir išklausymo temai, kiek būsime atviresni problemoms – kiek leisime joms būti pastebimoms ir kiek norėsime padėti kitiems. Būtina akcentuoti ne tik minčių higienos temą, ir praktinį jos pritaikymą – nepakanka tik „būti nugirdus“ apie tai, kaip ir nepakanka vien tik kalbėti, nieko nedarant, nes kitaip, kol kalbame, kažkur blaškysis mintys „kažkokie šešėliai, kažkokie šmėsčiojantys pavidalai, kurių akis negali pagaut, sustabdyt, užfiksuot. Jie tirpsta, nyksta, vos žvilgsnis juos kliudo“ (S. T. Kondrotas). Todėl tik betarpišku, konstruktyviu bendravimu jie turi būti kuo anksčiau atpažinti ir įvardinti.

Jūratė Ziedelytė | Smėlio grūdelis
Socialinio darbo magistrė
Foto: Katie Tegtmeyer