Nebežinau kaip elgtis su seserimi – ji nuolat meluoja!

Klausimas: Rašau Jums ieškodama atsakymų, dėl susidariusios situacijos šeimoje. Problema tame, kad iš tiesų nebežinau kaip elgtis su savo seserimi.

Pati didžiausia bėda tame, jog ji labai daug meluoja, melas lydi praktiškai kiekvieną pasakojimą. Papasakosiu nuo pradžios, kai prieš 5-6 metus mes ”susitaikėme”, nes po ilgų tylos metų nusprendėme vėl būti šeima ir laikytis viena kitos. Mano iniciatyva pradėjom bendravimą, „švarų”, natūralų ir šiltą, kad santykiai klostytųsi geri ir liktų ryšys, bet mano nuoširdumas atsisuka kaskart prieš mane. Mes pasikalbame, paatviraujame, o galų gale aplinkiniai sužino tos pačios istorijos siužetą, tik jame aš esu pajuokiama ir į pasakojimą būna įnešta daug melagingų ir dažnai juodinančių detalių. Einant metams pradėjau rinktis apie ką kalbėtis, ko nepasakyti, tačiau siekisu išlaikyti santykius. Labai norėjau atšildyti tą žmogų, kad pajaustų, jos šalia manęs ji gali būti natūrali ir tikra. Labai norėjau tikėti, kad kartais sesuo man bus atrama gyvenime ir savas žmogus. Tačiau…

Bėgant laikui, iš aplinkinių ir bendrų pažįstamų sužinau „jos gyvenimo legendą”. Mama viskuo kalta, kas jai nepasisekė, kaip ją skriaudė ir išnaudojo visą gyvenimą. Situacijose pasakojama kaip ji buvo mušama, engiama, iš jos tyčiojosi ir visada prašė pinigų, tik dėl to ir bendravo. Nueita iki tokio absurdo, jog pasakojasi, kad būnant metukų ją prievartavo darželyje kažkoks „dėdė”. Nesutampa tokie dalykai – kaip ji galėtų atsiminti, kad ir tokį dalyką? Kodėl kaskart jos apsilankymo metu kyla vis baisesni pasakojimai ir pramanai? Mano draugams pasakoja, jog ji miegodavo laiptinėje, kai mes ramiai miegojome namie, nes jos neįleisdavę į namus, ji buvo ta nemylimoji….

Mama mūsų puiki, visada atsisakydavo visko, kad tik mes nieko nepritrūktume. Visą gyvenimą jaučiau jos šilumą ir meilę, mus ir tėtį ji mylėjo beprotiškai. Namuose nieko netrūko, šiltas maistas buvo paruoštas nuo pat ryto.

Ir nuolatos, ką be sutikčiau iš bendrų pažįstamų žmonių, vis išgirstu naują melo istoriją, ir kažkodėl jaučiu pareigą teisintis, nors tose istorijose nėra nė krislo tiesos. Šiemet ji išsigalvojo žarnyno vėžio istoriją, mes visi puolėme talkinti prižiūrėdami vaikus ir palaikydami, kad pasveiktų. Nugirdau jos pokalbi su vyru telefonu, kitame kambaryje, kai ji pasakojo apie išleistus pinigėlius gydytojams, kaip ji gydosi. Nors toliau prekybcentrio nėra niekur buvusi per tą viešnagės pas mus laiką. Tuomet supratau, jog ji tiesiog viską išgalvojo, norėdama „legalizuoti” vyro uždirbtus pinigus ir pagrįsti išlaidas. Perskaičiau socialiniame tinkle, kad draugėms pasakoja, kokia ji ligoninė, kad ją operuos, kitiems pasakoja, kad vos išgyveno. Tiesa ta, kad nėra jokios ligos. Aš tai išsiaiškinau. Nė karto ji nesikreipė į jokį specialistą.

Galiausiai – mes vėl tironai, išvijome iš namų, sergančią, su vaikais ir dėl to ji nebegalėjo gydytis. Nieko panašaus nebuvo, sakau tiesą!

Susitikdama gimines, draugus, senus pažįstamus, jaučiu gėdą, nes tos istorijos niekada nesibaigia. Nuolat kyla naujų pasakojimų, nejučiomis pradėjau slėptis nuo bendro akiračio, kad nebetektų raudonuoti…
Patarkite prašau, kaip elgtis su tuo chronišku melu??? Mąsčiau daug apie akistatas, tačiau tuomet ji mušasi į krūtinę kumščiu ir smarkiai šaukia, jog nemeluoja.

Kaip elgiasi šeima tokiais atvejais? Ir svarbiausia, ar tai nėra psichinis sutrikimas ar kokia baisi liga?

Labai pavargau, iš vienos pusės turbūt papiktinsiu skaitytojus pasakydama, jog viduje džiaugiuosi, kad po šios istorijos mūsų bendravimas nutrūko, bent kažkuriam laikui. Tačiau liko melo istorijos, aplinkinių skambučiai ir krūva klausimų.
Tų istorijų tiek daug, ko gero reiktų atskiros skilties Jūsų puslapyje, kad viską išpasakočiau. Padėkite prašau rasti išeitį ir atsakymus, kaip elgtis, kaip reaguoti. PRAŠAU!!!!!

Pagarbiai,
Sesuo….
Odeta (vardas pakeistas)

Komentaras: Sveiki, Odeta. Ačiū už išsamų ir jausmingą laišką. Jame jaučiasi nerimas, rūpestis, pyktis, nemažai kitų jausmų, galiausiai pagalbos šauksmas.

Galiu tik įsivaizduoti kaip jaučiatės šalia žmogaus, kurio nepasitikite, netikite, nors ji (sesuo) jums svarbi ir jums rūpi jūsų santykiai.

Pradėkime nuo pradžių. Faktai, kuriuos surašėte, perša išvadą, kad jūsų sesuo kenčia nuo pseudologijos (liguisto potraukio meluoti). Tiksliau, kenčiate jūs. Kaip ji jaučiasi mes nežinome, bet, tikėtina, kad ir jai ne pyragai. Todėl tiesiog pristatysiu šį sutrikimą, o kiek jis jums atpažįstamas, jaučiamas ir tinkamas jūsų artimajai, spręskite jūs.

Psichoterapeutas Hansas Stoffelsas sako, jog prastai „pseudologai (žmonės, turintys šį sutrikimą) bėga iš tikrovės, su kuria nesugeba susigyventi.“ Melas jiems padeda labiau pasitikėti savimi. Jie apgaudinėja pirmiausia patys save, sukurdami istorijas, atsitikimus, ligas, pasiekimus ir t.t., šie žmones paprastai siekia savęs išaukštinimo, užuojautos, dėmesio, gailesčio ir t.t. Išgalvodami savo istorijas, paprastai jie būna labai kūrybingi. Melas „padeda susitvarkyti „ su saviverte, arba „padeda“ šį sutrikimą turinčiam žmogui „spręsti“ problemas. Žodžius susitvarkyti ir spręsti, rašau kabutėse, nes akivaizdu, kad realiai tai problemų nesprendžia, o padeda gynybiškai atitolinti problemų spendimą ir nors kurį laiką jaustis geriau. Šie žmonės dažnai manipuliuoja kitais. Sutrikimas gali būti pastebimas jau vaikystėje. Vyrai šį sutrikimą gali turėti taip pat dažnai kaip moterys.

Apie tai, kaip jaučiasi žmonės, turintys šį sutrikimą, kokios to sutrikimo priežastys, gydymo būdai – kita tema. Jūsų laiškas apie tai, kaip jums išbūti šioje situacijoje, kai sesers išgalvoti pasakojimai ir sukurtos istorijos „įpainioja“ ir įsuka jus ir jūsų šeimą.

Pirmiausia siūlau pasigilinti į savo jausmus. Kokios mintys, jausmai ir emocijos kyla girdint išgalvotas sesers istorijas ir pasakojimus.

Gali būti, kad pirmiausia kyla nuostaba „kaip taip galima?“ ir toliau seka pyktis, noras neigti, demaskuoti melagę, gintis ir aiškintis… (apie tai rašote savo laiške). Pasvarstykime situaciją, jei imtumėte ginčytis, neigti, įrodinėti savo tiesą, o jos melą jai, kitiems. Tikėtina, kad šis bandymas baigtųsi mažiausiai – pykčiu, nusivylimu, gal kaltės jausmu (nes jaučiatės kalta, kai tenka aiškintis aplinkiniams, kad nesate despotų šeima, kankinusi mažą savo sesutę), tam tikra atsakomybe, siekiant sugrąžinti teisingumą ir t.t., o blogiausia – visišku nusivylimu ir visišku atsiribojimu nuo savo sesers ir aplinkos.

Ką daryti? Pirmiausia – suprasti ir priimti tai, kad jūsų sesuo, tikėtina turi sutrikimą, kuris nors ir nėra visiškai nuo jos nepriklausomas, ar jos nevaldomas, tačiau tai sutrikimas. Susitaikyti, kad sesuo šiuo metu tiesiog yra tokia.

Atsiribokite nuo „istorijų“. Jūs neturėtumėte jaustis kalta ar atsakinga nei už tai, kad jūsų sesuo meluoja, nei už jos melagingas istorijas. Svarbu nesileisti „įsukamai“ į melo pinkles. Nedangstyti, nepalaikyti, bet ir nekonfrontuoti, bandant įrodyti, kad ji sako ne tiesą. Pvz., jei ji prašo, kad jūs patvirtintumėte vyrui jos vizitus pas gydytojus, galima būtų pasakyti, jog nebuvote kartu su ja ir to patvirtinti negalite. Sesė pati gali paaiškinti situaciją. Kalbėdama su kitais žmonėmis apie sesers sukurtas istorijas ir sulaukdama klausimų apie tai, laikykitės neutralios pozicijos. Pvz., jei kas klausia apie sesers sveikatą (mat ji sukūrusi pasakojimą apie savo sunkią ligą), jūs galėtumėte pasakyti, kad kai matėte ją paskutinį kartą ji atrodė besijaučianti gerai, todėl tikitės, kad ir dabar ji puikiai jaučiasi. Jei gaunate klausimų apie jūsų (arba jos) sunkią vaikystę, galite sakyti apie save, kaip jūs prisimenate save ir savo sesę vaikystėje. Jei sesė sukūrė „pasaką“ apie savo nerealius pasiekimus, į klausimus atsakyti neutraliai – jūs apie tai nežinote (bet nei paneigėte, nei patvirtinote). Tokiu būdu neprisiimate atsakomybės už sukurtą istoriją, nepalaikote melo, bet ir „nekovojate su vėjo malūnais“. Tai keletas pavyzdžių, kurie leistų jums oriai ir sąžiningai atsakyti į kitų žmonių klausimus apie sesers sugalvotas istorijas. Ir tai būtų tiesa, kuri leidžia jums nesiteisinti, nekomentuoti sesers versijų ir pačiai jaustis saugiai. Prieštaraujant ir stengiantis melą „ištraukti į dienos šviesą“, arba aiškindama tikrąją tiesą nuvargsite pati, bet situacijos iš esmė nepakeisite.

Jaučiu, kad jums, Odeta, sesuo yra svarbi ir brangi. Labai stengiatės išlaikyti artimą ryšį ir neretai pastangos ne tik nėra įvertinamos, tačiau ir nukenčiate atviraudama su ja. Puikiai suprantu lūkestį turėti artimus, pasitikėjimu ir pagarba pagrįstus santykius su savo seserimi. Tačiau svarbu suprasti, jog bendravimas yra dviejų žmonių reikalas. Kiekvienas į šiuos santykius atsineša savo dalį nuoširdumo, atsakomybės, pareigos, pagarbos ir motyvacijos. Vienas žmogus neturėtų būti atsakingas už santykių kokybę, juolab už kito žmogaus gyvenimo būdą.

Galiu įsivaizduoti kaip sunku bendrauti su žmogumi, kai nežinai ar kalbant gali tikėti ir pasitikėti, tačiau suvokiant, kad žmogus yra toks, koks yra, priimant realybę tokią, kokia yra, galima su artimu žmogumi išlaikyti santykius, atsisakant lūkesčių jį pakeisti, o keičiant savo požiūrį į jį ir į situaciją. Kiek atvirauti, pasitikėti, kaip dažnai ir „kokiu gyliu“ bendravimas turi būti, nuspręsite jūs, Odeta, tačiau nepamirškite savęs ir savo jausmų ir savo gyvenimo.

Saugokite save ir rūpinkitės savimi.

Psichologė Jurgita Skiparienė | psichologas-jums.lt
El. paštas: jurgita@psichologas-jums.lt