Nemoku laisvai bendrauti, sunku susipažinti su žmonėmis
0 (0)

KlausimasNemoku laisvai bendrauti, susipažinti su merginomis. Nesukuriu jokių santykių. Atrodo, taip paprasta ištart „Labas Ir kaip tau sekas”, bet pasitaikus tinkamai progai burės nusileidžia, šviesa užgęsta ir, praėjus laikui, vėl aplanko krūva minčių. Kaip tą suprast? Darbe, nežinau, kažkaip  lengviau ir paprasčiau. Pasiklausai, padarai išvadas ir užduoti klausimą daug lengviau.

Visa vaikystė praleista žaidžiant LEGO, jokių bendravimo įgūdžių su merginomis. Apvalus „0” [nulis]. Nei vienos draugės, o draugų – vienas kitas.

Nuoširdžiai kalbant, neturiu jokios patirties, pirmą žingsnį žengiu, parašau laišką ar ką nors panašaus, kažkaip kitaip – sunkiai. Bandau apeit flangu, o ne tiesiai užkalbinti.

Kas? Sociofobija? Kaip šią problemą būtų galima sutvarkyti? Šokiai, savanorystė padėtų?

Edvardas (vardas pakeistas)

Komentuoja psichologė – psichoterapeutė Jurga Gužauskienė:

Jūsų problemos sociofobija tikrai nepavadinčiau, nes tai būtų netiksli sąvoka, sakyčiau, jog čia santykio su kitu problema. Perskaičius Jūsų laišką pajutau vienišumą ir bendravimo su kitu baimę, tai baimė būti atstumtam, o sykiu jaučiamas ir didelis poreikis tam ryšiui su kitu kurti.

Žaidimas LEGO kaladėlėmis, pats savaime, nėra nei blogas, nei geras. Esmė, kaip ir visų psichologinių klausimų – kame problema ir kiek daug tos problemos pas konkretų žmogų? Iš laiško suprantu, kad šeimoje jautėtės emociškai apleistas, vienišas, nebuvo kuriami saugūs ir jautrūs santykiai, kuriuose būtų patenkinti Jūsų saugumo ir meilės,dėmesio, šilumos poreikiai, kas paprastai ir suteikia pagrindus saugiai tyrinėti aplinką bei santykius.

Sunku pasakyti kas atsitiko Jūsų šeimyniniams santykiams, kodėl Jums vaikystę teko praleisti su LEGO kaladėlėmis, tačiau kad ir kokią apsauginę funkciją jos tuo metu atliko, akivaizdu – dabar Jums tai ne tik nepadeda, bet dar ir stipriai trukdo.

Santykiai nėra toks paprastas reikalas, čia nėra aiškių išankstinių instrukcijų, kaip kad dėliojant kaladėles, ir santykių tų, deja, konstravimo vienumoje taip pat neįmanoma išmokti. Santykių noras ir kartu jų baimė, yra pagrindiniai Jūsų šiandienos palydovai, kurie neatsiejami nuo pykčio ir tuštumos jausmų.

Gera žinia ta, kad problema tikrai yra sprendžiama arba savarankiškai, nuolat „eksperimentuojant“ santykiuose, šokiuose, savanorystėje (visur galima sutikti Jums simpatiškų žmonių), arba Jums padėtų psichoterapija, kuri turi labai daug įrankių pagelbėti žmonėms, turintiems ryšio su kitu kūrimo problemų, kas turbūt daug efektyviau, vien jau dėl mažesnių emocinių nuostolių.

Išdrįsti kreiptis pagalbos – reiškia išdrįsti kurti santykius, tai jau pažanga, psichoterapijoje visuomet atsikartoja gyvenimiški iššūkiai, dėl kurių žmonės ir kreipėsi.

Jurga Gužauskienė | guzauskiene.lt
Psichologė – psichoterapeutė

Iliustracija: Jake Young

Įvertinkite!
[Balsavo: 0 Vidurkis: 0]

2 Responses

  1. Andrius parašė:

    Joga padetu tikrai (turiu galvoj 8ias pakopas, ne gimnastika)

  2. anon parašė:

    diziausia problema atejusi is vaikystes, jaunystes. man irgi didele problema. viduje esu aktyvi, norinti bendrauti, kazka veikti, bet deja nuo pat vaikystes turejau tenkintis vienises gyvenimu. niekas nenorejo su manimi bendrauti, draugauti. buvau siek tiek drovoka, nors daugeliu atveju gal kiti ir nepasakytu kad as drovi. bet viduje man ta problema yra. visa vaikyste, paauglyste praleista vienai. zaidziau pati su savimi namuose, draugu nebuvo. ir taip tesiasi jau 40 metu. draugai kurie ir buvo keli, dabar galu gale paaiskejo, kad buvo tik pazistami. mano draugystes jie neiesko. turiu pati ieskoti. darbe irgi nerra bendraujanciu. bet kokia pazintis baigiasi vienodai, tik cia labas. daugiau nieko. apie vaikina, seima irsvis net svajot negali. nulis sveiku. gali daryt ka nori, niekas net akim nemirktels. net nesuvokiu kaip kiti ir susipazista. atrodo neimanomas dalykas. nors atrodo esu draugiska ir visa kita, bet na nelimpa prie manes zmones. kuo beuzsiimciau, atrodo kad specialiai visi mane ignoruoja ir visi projektai linke zlugti. todel jau pradejo pulti depresija nuo vienatves,. nieko nebesinori. jau mokausi net isvis nekalbeti… Sakyciau gal as per daug negatyvi, taip sutinku, per visa gyvenima kai nebeturi jokio dziaugsmo, neturi kuo pasidziaugti, atsiranda daug negatyvumo, bet kontroliuoju tai. bet net ir tai, net jei pakomentuoju neturedama jokiu minciu apie negatyva, tiesiog pakomentuoju, isreiskiu nuomone, visi pradeda pulti, kad as tik negatyviai nusiteikus ir nieko daugiau. jau net nebegali prabilti. darosi uždaras ratas. 40 metu kai niekur nesiseke su niekuo normaliai draugauti, neturi patirties bendravime, draugu paieskoje ir svarbiausia ju islaikyme. ir beda ta, kad net spec. stengiantis, tu negalesi buti savimi, visada turi save kontroliuoit: kad ko nors nepasakyti, nepadaryti, nes gali atbaidyti… tai irgi vargina. ir atrodo lyg ir pripratus prie to, bet kuo toliau, tuo labiau pradeda kibti depresija… nes nebeęmatai gyvenime prasmės. nors vyrą su vaikais turėtum…. deja… ir to nenusimato.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.