Nemoku laisvai bendrauti, sunku susipažinti su žmonėmis

2 Responses

  1. Andrius parašė:

    Joga padetu tikrai (turiu galvoj 8ias pakopas, ne gimnastika)

  2. anon parašė:

    diziausia problema atejusi is vaikystes, jaunystes. man irgi didele problema. viduje esu aktyvi, norinti bendrauti, kazka veikti, bet deja nuo pat vaikystes turejau tenkintis vienises gyvenimu. niekas nenorejo su manimi bendrauti, draugauti. buvau siek tiek drovoka, nors daugeliu atveju gal kiti ir nepasakytu kad as drovi. bet viduje man ta problema yra. visa vaikyste, paauglyste praleista vienai. zaidziau pati su savimi namuose, draugu nebuvo. ir taip tesiasi jau 40 metu. draugai kurie ir buvo keli, dabar galu gale paaiskejo, kad buvo tik pazistami. mano draugystes jie neiesko. turiu pati ieskoti. darbe irgi nerra bendraujanciu. bet kokia pazintis baigiasi vienodai, tik cia labas. daugiau nieko. apie vaikina, seima irsvis net svajot negali. nulis sveiku. gali daryt ka nori, niekas net akim nemirktels. net nesuvokiu kaip kiti ir susipazista. atrodo neimanomas dalykas. nors atrodo esu draugiska ir visa kita, bet na nelimpa prie manes zmones. kuo beuzsiimciau, atrodo kad specialiai visi mane ignoruoja ir visi projektai linke zlugti. todel jau pradejo pulti depresija nuo vienatves,. nieko nebesinori. jau mokausi net isvis nekalbeti… Sakyciau gal as per daug negatyvi, taip sutinku, per visa gyvenima kai nebeturi jokio dziaugsmo, neturi kuo pasidziaugti, atsiranda daug negatyvumo, bet kontroliuoju tai. bet net ir tai, net jei pakomentuoju neturedama jokiu minciu apie negatyva, tiesiog pakomentuoju, isreiskiu nuomone, visi pradeda pulti, kad as tik negatyviai nusiteikus ir nieko daugiau. jau net nebegali prabilti. darosi uždaras ratas. 40 metu kai niekur nesiseke su niekuo normaliai draugauti, neturi patirties bendravime, draugu paieskoje ir svarbiausia ju islaikyme. ir beda ta, kad net spec. stengiantis, tu negalesi buti savimi, visada turi save kontroliuoit: kad ko nors nepasakyti, nepadaryti, nes gali atbaidyti… tai irgi vargina. ir atrodo lyg ir pripratus prie to, bet kuo toliau, tuo labiau pradeda kibti depresija… nes nebeęmatai gyvenime prasmės. nors vyrą su vaikais turėtum…. deja… ir to nenusimato.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *