Nežinau kaip nejausti nuoskaudos, nes tai mano šeima

0 (0)

Klausimas:

Sveiki,
nežinau, kaip tai pavadinti, tačiau nežinau, kaip man atgauti pasitikėjimą mano brangiausiais žmonėmis, kaip ant jų nepykti ir, kas svarbiausia, pačiai nejausti nuoskaudos, nes tai yra mano šeima.

1. Tėvai.
Kiek prisimenu, jie visą laiką, kada gyvenau su jais, gėrė, pykosi, nebuvo jokios šeimos harmonijos. Nebuvo nieko, ką būtų galima pavadinti vyras ir žmona, ar mano tėvai. Jiems niekada nerūpėdavo, kaip aš mokausi. Nuo 5 metų man kaimo parduotuvėje parduodavo alkoholį ir cigaretes, nes pardavėjos žinojo, kad tai tėvams. Kas kartą būdavo skolos. Tėvai mane tiek paveikdavo, kad visą laiką sakydavau jiems (rėkdavau isterišku balsu), kad palaukite, kada išeisiu iš jūsų, jūs manęs nematysite 20 metų ir aš pas jus negrįšiu.
Baigiau mokyklą, įstojau į Vilnių, baigiau bakalaurą. Dabar laukiu, kol pradėsiu mokytis magistro studijas. Ir niekas net neįsivaizduoja, kaip aš pabaigiau tas studijas, nes tėtis man duodavo tik po 200 lt į mėnesį. O aš baigiau, ir iškenčiau visus tuos metus kažkaip, ir niekas nežino kaip – tik aš. Ir tik aš žinau, kam būti dėkingai… Myliu savo tėvus, bet tik todėl, kad jie mano tėvai. Nes gyvenime yra daug daugiau svetimų žmonių, kurie verti mano dėkingumo, pagarbos ir meilės.
Aš gėdijuosi savo tėvų. Kartais įsivaizduoju, kad kada nors susirasiu vaikiną, tėvus turėsiu parodyti jam, jo tėvams. Kažkodėl ir manyje kyla kažkoks įdomumas, kaip sureaguotų tas žmogus, kuris sako, kad myli mane ir pamato, iš kur aš kilusi.

2. Brolis.
Jam atiduota visa mano vaikystė. Jis vyresnis už mane 9 metais, mane kartu visur imdavosi, vedžiodavo, aš jo daiktus tvarkydavau. Jam užtekdavo pažiūrėti į mane, ir aš žinodavau, ko jis nori. Jį visada laikydavau savo tėvu, autoritetu, vyro pavyzdžiu.
Kada įstojau mokytis, jis prižadėjo man padėti. Kas mėnesį siuntė po 100 lt, bet vėliau kažkas jam pasidarė, jog jis man pradėjo sakyti, kad aš jam nedėkinga, ir nustojo remti. Tada susipykome, nebendravau su juo 1,5 metų, kol pas jį šeimoje atsirado dukrytė. Dabar santykiai geri, ir jis jaučia prieš mane kažkokią kaltę. Jis taip pat nesupranta, kaip aš baigiau savo studijas – be niekeno pagalbos.

3. Sesuo.
Ji vienintelis žmogus, kuri viską žino apie mane. Dabar labai ryškiai atsimenu, kada dar gyvenau kaime, ji man parašė sms: „sese, paskambink”. Aš jai nepaskambinau, bet parašiau – nežinau iš kur ir kodėl, – „gimdyk”. Tada ji perskambino ir sako: iš kur žinai, kad aš nėščia? Sakau, tiesiog pirma mintis, ką tau norėjau parašyti. Ji pastojo ir žinojo, kad bus vieniša mama. Kadangi ji jau buvo užsiregistravusi pas daktarę dėl aborto, aš ją drąsinau nieko nesidaryti ir sau prižadėjau, jog kiek galėsiu, tiek padėsiu. Na ir gimė Faustukas. Jam jau 5 metai, auga protingas, ir sesė labai laiminga. Aš jai labai daug padėjau – nekalbant apie laiką, kurį praleidau, saugodama savo sūnėną, bet ir dėl psichologinės paramos, ir finansinės.
Taigi, atėjo 2012 metų rugsėjo 24 diena, kada buvau 4 kurso studentė. Sužinojau, jog esu nėščia. Neturėjau jokių minčių nutraukti nėštumą. Buvau pasiryžusi viskam, netgi grįžti į kaimą gyventi, iki kol truputį atsistosiu ant kojų ir vėl galėsiu iš ten išeiti. Aš tiesiog jaučiausi tokia stipri, nors žinojau, kad turėsiu auginti viena savo „aguonėlę“. Aš tokia stebuklinga jaučiausi, kol nesusitikau su sese. Ji man pasakė, kad aš turiu pasidaryti abortą dėl mokslų, dėl to, kad nedirbau ir neturėsiu pinigų. Atsimenu, tada prižiūrėjau Faustą visą savaitgalį, ir su sese susitikau tik sekmadienį stotyje. Atvežiau jai Faustą ir stotyje ji man tai pasakė. Neturėjau žodžių, tik ašaros pasipylė kaip pupos be jokio garso. Pažiūrėjau į ją ir pasakiau: „Sese, nekalbėk kaip vyras, kalbėk visų pirma kaip mama, po to sesuo“. Tą akimirką Faustas taip pat pradėjo verkti ir liepė mamai nutilti, o ji man toliau savo argumentus pradėjo pasakoti, kodėl turiu daryti abortą. Tada nuėjau nuo jos ir pajutau tokią išdavystę ir neapykantą žmogui, kuriam aš visada padėjau su meile. Tada parašiau jai laišką, kad ji yra savanaudė, nes pirmiausiai, kai pasakiau, jog esu nėščia, pagalvojo apie save, jog jau mylėsiu labiau savo „aguonėlę” nei Faustą, ir jam klius visko mažiau, nei kad buvo iki šiol. Bet taip ir neišsiunčiau ir žinojau, kad neišsiųsiu.
Taigi, nėščia pabuvau 9-10 savaičių ir tada įvyko savaiminis persileidimas. Tada taip pat ėjau viena į ligoninę ir iš jos išėjau dar tuštesnė.
Nežinau, ar aš sesei atleidau, ar ne. Dabar bendraujame ir viskas gerai, bet nebežinau, kada jai vėl galėsiu kažkaip daug labiau atsiverti. Dabar yra pasatyta siena, tik nežinau, ar labiau jos, ar mano. Nežinau, kada jausiuosi nebeišduota jos.
Nekalbu dar apie brangiausias mano gyvenime akimirkas, kai buvo diplomų įteikimai. Man visa šeima, net nežinodama datos, pasakė, kad jų nebus – nei sesės, nei tėvų, nei brolio. Tada buvau viena.

4.Pabaiga.
Prabėgus vos ne metams po visko aš sėdžiu pas savo sesę ir saugau Faustą. Aš susitinku su savo broliu ir tėvais. Bet šią akimirką aš sau sakau, kad aš nieko neturiu – tik savo mokslus. Aš turiu tėvus, sesę, brolį, myliu juos, gerbiu juos. Jie taip pat manimi didžiuojasi, bet turiu tik mokslus ir tuos žmones, kurie mano gyvenime atėjo pas mane reikiamu momentu ir vietoje. Jie kinta ir keičiasi, o mano šeima visada pastovi.
Šiuo metu bandau mąstyti, kad galbūt tam, kad turėčiau tai, apie ką svajoju, turiu svajoti viena ir mažais žingsneliai lipti viena. Atrodo, tikrai neturėčiau jaustis, jog esu viena. Bet jaučiuosi, jog esu viena, tai nėra vienišumas – tai yra, jog esu viena.
Dabar žodis „viena“ man reiškia, jog aš privalau neleisti jokiems šeimos sentimentams gadinti gyvenimo. Todėl per diplomų teikimą pasipuošiau viena, nuvažiavau į universitetą, šypsojausi visą laiką ir sakiau sau, kad aš negaliu leisti mano brangių gyvenimo akimirkų gadinti savo šeimai (tėvams, broliui, sesei). Bet pravirkau, o pravirkau dėl to, jog mano geriausia grupiokė priėjo prie manęs ir man padovanojo jai įteiktas savo tris gerberas ir pasakė: Agija, sveikinu tave pabaigus. Tada verkiau – dėl to, jog aš myliu daug žmonių: ir tuos, kuriuos reikia, ir tuos, kurių nereikia.

Pagarbiai
Agija (vardas pakeistas)

Atsakymas:

Sveika, Agija. Ačiū, kad pasiryžai ir mums parašei šį ilgą, kiek į novelę panašų laišką. Jame slypi tiek daug nuoskaudų, išgyventų ir dar gyvų skaudulių ir jausmų, kad susidaro įspūdis: Tavo siela šaukia. Tu rašai apie nusivylimą tėvais, broliu, seserimi, apie pagalbos ir paramos – tiek moralinės, tiek materialinės – stygių, apie palaikymo stoką, apie vienatvę ir vienišumą, apie gėdą, nusivylimą, savo sprendimus, netektį, o tarp visų tų skaudžių išgyvenimų rusena viltis ir artimųjų meilės troškimas.

Žinai, gana daug žmonių galėtų prisijungti prie tavęs ir papasakoti panašių savo istorijų. Visus šiuos žmones, kartu ir Tave, nepriklausomai nuo jų amžiaus, lyties, socialinės padėties, išsilavinimo, rasės ar tautybės jungia vienas bendras dalykas – jie yra alkoholikų vaikai. Nesvarbu, kad jie jau užaugę, subrendę, vienaip ar kitaip susitvarkę savo gyvenimus – gyvenimas alkoholikų tėvų šeimoje paliko pėdsakus jų asmenybėje ir gyvenime.

Kokie gi tie pėdsakai, taip skaudžiai patvirtinantys, kad esamos psichologinės problemos yra ankstyvosios vaikystės atspindžiai? Visų pirma, tai besąlyginis meilės ir palaikymo siekis. Tai noras turėti itin glaudžius emocinius santykius su artimais žmonėmis, tarsi kompensuojant tai, ko žmogus nepatyrė vaikystėje ir tų santykių siekimas nepaisant nieko. Noras galėti būti atviru, išsakyti pačius slapčiausius, pačius skaudžiausius savo išgyvenimus ir būti suprastam. Noras turėti galimybę pasakyti taip, kaip Tu, Agija, parašei: „Ji žmogus, kuri viską žino apie mane“.

Ir kai tos galimybės nėra, ar jos dėl kažkokių priežasčių netenkama, tampa itin skaudu. „Nebežinau, kada jai vėl galėsiu kažkaip daug labiau atsiverti“ – ši Tavo parašyta frazė iliustruoja skausmą netekus pasitikėjimo seserimi, kurią švelniai vadini sese. Tą skausmą galima pajausti ir dėl santykių su broliu – jie pasikeitė, nebėra tokie artimi, kaip anksčiau.

Kitas alkoholikų vaikų bruožas yra jų vienatvė ir vienišumas. Jie nedrįsta bet kam pasakoti apie savo šeimą, linkę vieni patys išgyventi gėdą, skurdą, linkę slėpti savo skausmingą patirtį. Save suvokdami kaip kitokius, suaugę alkoholikų vaikai patys save stigmatizuoja, ženklina nematomu gėdos atspaudu vien dėl to, kad augo geriančių tėvų šeimoje. Jie netiki, kad kiti gali suprasti jų patirtį ir išgyvenimus, bijo pasmerkimo, atstūmimo. Juk tai turėjai omenyje, rašydama „įdomu, kaip sureaguotų tas žmogus, kuris sako, kad myli mane ir pamatytų, iš kur aš kilusi“, Agija?

Vienatvę didina ir gėda. Dar vaikystėje dėl gėdos, kad draugai sužinos apie geriančius tėvus, alkoholikų vaikas niekada nesikviečia į namus bendraklasių, visais būdais stengiasi nuslėpti šeimos dėmes ir sustingęs iš siaubo kieme pasitinka netyčia užsukusius draugus. Vėliau, jau suaugęs, suklūsta kiekvieną kartą paklaustas apie savo tėvus ir karštligiškai svarsto, ką atsakyti. Apie savo gėdą dėl tėvų Tu parašei visiškai atvirai, Agija.

Kas dar kankina alkoholiko vaiko sielą? Pyktis. Pyktis už tai, kad nebuvo mylimas ir myluojamas tada, kai to labiausiai norėjosi. Pyktis, kad vaikystė buvo kitokia, negu bendraamžių. Pyktis dėl skurdo. Pyktis, kad nesulaukė paramos tada, kai jos labai reikėjo. Pyktis, kad toks likimas. Pyktis, kad viską reikia daryti pačiam. Tas pyktis ne visada racionalus, kartais kiek egoistiškas, kartais sunkiai suprantamas ir paaiškinamas, nes po juo slepiasi bejėgiškumas.

Ką gi daryti? Pradėkim nuo to, kad nesi viena ir vieniša, Agija. Toje pat šeimoje augo ir sesuo su broliu ir jiems teko išgyventi tą patį, ką ir tau. Jiems taip pat teko iškęsti gėdą, skausmą, neviltį, vienatvę – lygiai taip, kaip daugybei panašiose šeimose augusių žmonių. Jie taip pat norėjo ir nori besąlyginio palaikymo ir meilės. Pagalvok, galbūt todėl tavo santykiai su jais tapo komplikuoti? Pasikalbėk su jais, pasistenk išgirsti ir jų skausmą, pajausk, kad jus jungia ne tik kraujo ryšys, bet ir bendra patirtis, kurią tik kartu galite įveikti.

Kitas labai svarbus dalykas įveikiant problemas – suprasti, kad nesi kalta ar atsakinga už savo tėvų gyvenimą. Nors žmogus gyvenime daro daugybę vienokių ar kitokių pasirinkimų, jis negali pasirinkti, kokioje šeimoje gimti ir augti. Tai duotybė, su kuria kiekvienas mūsų turime susitaikyti ir priimti realybę tokią, kokia yra, tuo pačiu atrandant savąją prasmę. Todėl neverta gėdytis to, kas nuo tavęs nepriklauso, ko niekada negalėjai ir negalėsi pakeisti. Tiesiog iškelk aukščiau galvą ir būk savimi. Aplink tave yra daugybė žmonių, kuriems nesvarbu, iš kokios šeimos Tu kilusi. Jiems įdomu, kokia esi Tu pati, kaip tai draugei, padovanojusiai Tau gėlių.

Ir dar. Labai svarbu suprasti save. Suprasti, kodėl Tau kyla vienokie ar kitokie jausmai, kodėl, kaip rašei, jautiesi viena ir nusivylusi, kodėl ateitį planuoji be artimiausių žmonių ir su nuoskauda širdyje. Jei turi galimybę, apsilankyk pas psichologą. Jei tokios galimybės nėra, didžiuosiuose Lietuvos miestuose rasi anoniminius klubus, į kuriuos buriasi alkoholikų šeimų nariai. Save suprasti padės ir knyga: J. Woititz „Suaugę alkoholikų vaikai“.
Sėkmės Tau, Agija, tavo nelengvame kelyje.

Psichologas
Arūnas Norkus

Gali sudominti: Serganti šeima

Pagalba telefonu:
„Jaunimo linija“ – 8 800 28888
„Vilties linija“ – 116 123
„Pagalbos moterims linija“ – 8 800 66366