Nežinau kaip pasakyti sužadėtiniui, kad vestuvės neįvyks
Klausimas:
Rašau Jums, nes tikrai nežinau kas darosi su manimi. Viduje jaučiuosi labai sumišusi, lyg domino figūrėlė ant šachmatų lentos. Gyvenu tarp Lietuvos ir Anglijos jau trečius metus, jaučiuosi įstrigusi tarp laimingo gyvenimo ir visiškos painiavos. Anglijoje turiu tikrai gerą darbą, gyvenu bute, auginu katę, turiu porą gerų draugių, o į Lietuvą mane veja liūdesys, ilgesys, nes čia palikau šeimą, draugus. Nebežinau kur savo gyvenime dėti tašką, o kur kablelį. Jau metus draugauju su vaikinu, neseniai jis man pasipiršo ir tada supratau, kad aš to nenoriu, įstūmiau jį į labai nemalonę padėtį, nes piršosi viešoje vietoje kur daug žmonių, nenorėdama jo įskaudinti, nes žinau ką reiškia likti visiškai be nieko pasakiau jam „Taip”. Vienas iš didelių dalykų, kurio gailiuosi. Po savaitės jis nusprendė, kad nori grįžti pailsėti į Lietuvą, aš darbo sumetimais ar gal net labiau savo nenoru, nes darbe atostogų net neprašiau, o jam pasakiau, kad jų man neduos, nes labai užimtas laikas prieš Kalėdas. Jis išvažiavo vienas, palydėjau jį į oro uostą, jam nuėjus aš supratau, kad dabar turėsiu šiek tiek erdvės, nes jis mane varžo, nori labai daug laiko praleisti kartu, prieštarauja kodėl jo neimu kai einu apsipirkti su drauge, sako, kad mano amžiaus moteris neturėtų kvailioti taip kaip aš. Mano gyvenimas tik atvažiavus į Angliją buvo sunkus, vėliau pasiekiau viską ko norėjau, į širdį neįsileidau nieko, nes žinojau, kad man reikia pailsėti po vieno ilgalaikio draugo išėjimo, man sekėsi puikiai, pamėgau vienatvę, bet dabar atsirado žmogus, kuris man patinka, su juo būti man gera, bet priešingai nei su buvusiu nejaučiu jokių drugelių pilve, jokio jaudulio prieš susitikimą, jokio noro kurti kartu ateitį, atrodo, kad su juo esu tik todėl, kad man gera, jaučiuosi, kad galiu su juo kalbėti apie viską, bet jokios meilės, jokios fizinės traukos, nemanau, kad tas žmogus yra tas, su kuriuo noriu dalintis buitinėmis problemomis, gimdyti jam vaikus (kurių pati nenoriu). Galbūt šeimos nenoriu, nes žinau, kad susituokus, ankščiau ar vėliau draugas, tiksliau sužadėtinis, norėtų vaiko, o aš negaliu. Jaučiu, kad šis dalykas ne man, negalėčiau metus sėdėti namie apsikabinus vaiko, gaminti valgyti ir keisti vystyklus. Motinystė ne man. Aš labiau vienatvės ir karjeros žmogus, sunkiai dirbu be atostogų jau ilgą laiką, kad gaučiau išsvajotas pareigas, nes mano planuose daug darbų, daug siekių, noriu nusipirkti namą, išvažiuoti į keliones, pamatyti daug šalių. O… šeima…. mano manymu ji tiesiog kliudytų. Turiu draugę, kuri sakė tą patį, bet dabar sėkmingai ištekėjusi, augina vienerių metų mergaitę ir laukiasi antro vaiko, ji susitaikė su mamytės kasdienybe, o aš… Aš mėgstu dirbti, po naujų metų pradėsiu naujus mokslus, kurie man padės gauti geresnį darbą arba pareigas dabartiniame darbe. Mano gyvenimas suplanuotas ir jame nėra vietos sriubos virimui ar vaiko dantų dygimui, galbūt esu savanaudė, bet aš tam nesutverta. Viena problema, kad nežinau kaip susitvarkyti su pasipiršimo situacija, nesijaučiu norinti žengti žingsnio atgal, bet ir nenoriu žengti jo į priekį, o ilgai stovėti ten pat man neleidžia sąžinė. Mano sužadėtinis kartą jau išgirdo „Ne” iš merginos lūpų, nenoriu, kad tą išgirstu ir iš manęs, bet aš tiesiog nesu tam pasiruošusi arba gal net ir sutverta. Dabar pagalvojau, kad jeigu pasikalbėčiau ir jis išeitų iš mano gyvenimo jausčiausi nestabiliai, gal niekada nesusirasčiau draugo. Nesu pasiruošusi šeimai, bet taip nesu tokia stipri, kad pasakyčiau sužadėtiniui apie vestuves, kurios niekada neįvyks. Ką man daryti tokioje situacijoje? Ačiū.
Atsakymas:
Dėkui už pasidalinimą. Matau, kad išties esate pasimetusi. Jei teisingai suprantu iš Jūsų laiško, tai savo dabartiniu gyvenimu esate patenkinta – įveikėte sunkumus atvykus į naują šalį, turite daug profesinių planų, darbinių veiklų, o labiausiai kamuojantis dalykas šiuo metu yra sužadėtuvės su draugu, su kuriuo nenorite kurti šeimos.
Kitavertus, taip pat įžvelgiu ir vidinio blaškymosi, kai rašote apie motinystę, vaikų auginimą ir pan. Lyg ir nenorite viso to, tačiau tas nenoras taip pat Jus slegia. Kalbant apie tai, jog vaikai kliudo karjerai – galiu drąsiai sakyti, jog viskas priklauso nuo didelio noro. Teko konsultuoti ne vieną klientę, kuri po gimdymo gana greitai grįžo prie savo įprastinių veiklų ir derino šeimą su darbu. Pavyzdžiui, viena iš šiais laikais dažnų pagalbos priemonių yra vaikų auklės Be to, atsiradus šeimoje vaikams, labai dažnai atsiranda ir naujų draugų, neretai pradedama draugauti šeimomis, patiriama daugybė naujų jausmų ir emocijų ir t.t.
Taip rašydama nesistengiu Jūsų įkalbėti gimdyti, tiesiog noriu padėti pažvelgti į šį klausimą iš įvairesnių pusių, įžvelgiant ne tik minusus, bet ir teigiamas alternatyvas. Juk vis dėlto, galutinis sprendimas bus Jūsų – yra žmonių, kurie sąmoningai taip ir nesusilaukia vaikų visą gyvenimą. Būna įvairiai. Tačiau labai dažnai tokie kardinalūs sprendimai gyvenimo eigoje keičiasi, tad kol kas neužbrėškite tokio kategoriško brūkšnio ir palikite tai savieigai.
Na o grįžtant prie Jūsų pagrindinio klausimo – ką daryti dėl sužadėtuvių ir kaip pasakyti draugui, jog nenorite tekėti – manyčiau, jog situaciją palengvintų nuoširdumas.
Jūs rašote, jog jis Jums patinka, Jums su juo gera – kodėl nepabandžius su juo atvirai pasikalbėti, išsakant savo dvejones? Nesakau, jog reikia jam tiesmukai išrėžti, kad niekada nenorėsite tekėti ar turėti vaikų. Pabandykite nuoširdžiai pasidalinti, kas Jus slegia viduje – išsakykite dvejones apie šeimą, vaikus, karjerą. Be to, jo reakcija ir tai, ar jis stengsis Jus suprasti, gali Jums pagelbėti apsisprendžiant, ar jis yra Jums tinkamas žmogus. Neprivalote savęs skubinti daryti greitus sprendimus. Jeigu jaučiate dvejones, nedarykite to žingsnio nei atgal, nei į priekį – palūkuriuokit ir stebėkit save, į kurią pusę krypsta Jūsų mintys ir lūkesčiai. Jeigu draugas supratingas – neįsižeis ir neskubins Jūsų.
Taigi, galite didžiuotis savo profesiniais pasiekimais, taip pat stiprybe, kuri padėjo įveikti sunkumus atvykus į Angliją, ir ramiai priimkite tai, jog galbūt įsisukusi į naujų iššūkių bei stresų laviną šiek tiek užsidarėte nuo jausmų ir kitokių „sentimentalių trukdžių“. Leiskite sau mažumėlę atsipalaiduoti ir įsigilinti į save be jokių išankstinių nusistatymų – gal tuomet ir atsakymus bus lengviau rasti. Sėkmės Jums!
Psichologė Rožė Joffė
El.p.: Roza.Joffe@fc.vdu.lt