Niekaip neišjudu iš savo užstrigusio laiko

0 (0)

Klausimas:

Nesusitvarkau su savimi, todėl nusprendžiau kreiptis į Jus. Viskas prasidėjo prieš 5 mėnesius, kai mečiau darbą, nes valandos darbo buvo beprotiškos, o atlyginimas – graudus. Maniau, pailsėsiu, o tada vėl kibsiu į kokį darbą, bet po truputį vis dažniau ir dažniau jaučiausi, kad esu užstrigusi… Niekur pradėjau nebeišeiti, vakarus praleidžiu viena, į skambučius neatsakau, su draugu pradėjau pyktis, visai nerandame bendros kalbos. O dar… priaugau 20 kg svorio, tai įvarė mane į tikrą neviltį, dabar jau ir į parduotuvę bijau eiti, gėda pasidarė. Neturiu draugės su kuria pasidalinčiau savo problema. Apsileidau. Vakarais verkiu, ir atrodo, kad viso gyvenimo nekenčiu, bet kalčiausia dėl jo aš. Niekaip neišjudu iš savo užstrigusio laiko. Kažkodėl, kol verkiu, norisi mirti, jaučiuosi tuščia vieta. 30 km spinduliu nėra jokių sporto klubų, ar spec. gyd. ir nemanau, kad eičiau – gėda.
Padekit, nes nematau jokio džiaugsmo šiame gyvenime.
Plius prie viso šito prisidėjo vyno ragavimai, jau sakyčiau gėrimai. Nepaminėjau, kad man 26 metai. Laiminga, tik kai išgeriu, tada pamirštu kokia esu… Per šį laiką bandžiau susiimti, bet neradau motyvacijos, ir kas iš to..?

Viola (vardas pakeistas)

Atsakymas:

Miela Viola, ačiū už detalų savo problemos išdėstymą, kuris leido mums suprasti, kaip jaučiatės savo sudėtingoje situacijoje. Turbūt aš Jus nustebinsiu pasakęs, kad netrukus viskas pradės keistis į gerą pusę, o praėjus kuriam laikui viskas, dėl ko dabar išgyvenate, atrodys tik kaip senas nemalonus sapnas. Kodėl aš tuo įsitikinęs? Ogi todėl, kad dabar esate pačiame dugne, iš kurio jau laikas ropštis aukšyn. Kad Jūs tam pasirengusi, įrodo Jūsų laiškas – jam parašyti juk reikėjo ir motyvacijos, ir pastangų.

Pradėti reikėtų nuo paprasto dalyko – nuo pripažinimo, kad viską, kas su Jumis dedasi, sukūrėte Jūs pati: Jūs metėte darbą, Jūs nusišalinote nuo draugų, Jūs priaugote svorio, Jūs geriate vyną ir Jums nuo viso šito gėda. Pripažinti reikia ne tam, kad save graužti, o tam, kad tai yra Jūsų gyvenimo patirtis. Kokia yra – tokia, bet patirtis. Galbūt ne visai gera ir maloni, tačiau yra kaip yra. Tai tarsi pirmas šiek tiek prisvilęs Jūsų gyvenimo blynas. Kad iškepti kitus, skanesnius, reikia kai ką šiek tiek pakeisti.

Pirmiausia, ką reikia keisti – požiūris į save. Turite išmokti save pamilti – ne niekinti, ne barti, ne nekęsti, bet pamilti. To reikia tam, kad turėtumėte jėgų ir matytumėte prasmę tame, ką toliau darysite. Sutikite, stengtis kažką daryti dėl nemylimo asmens labai sunku, o kartais net beprasmiška. Tad kodėl turėtumėte daryti kažką dėl nemylimos savęs, ar ne? Pamilkite save apkūnią, tingoką, galbūt švelniai apgirtusią – tokią, kokia esate. Tiesiog nusišluostykite ašaras ir pasakykite pati sau: „Džiaugiuosi, kad esu šiame pasaulyje“.

Toliau – darbas. Atsisėdusi pagalvokite ir nuspręskite, ką norite šiame gyvenime veikti. Kokia veikla Jums teiktų maksimalų malonumą – tokį, kad nejaustumėte nuovargio, kad vakare su šypsena galvotumėte apie nuveiktus darbus, o ryte skubėtumėte juos vėl pradėti. Prisiminkite, kada ir kokia veikla Jums teikė tokį pojūtį, kokioje jautėte, kad tobulėjate kaip žmogus. Susikurkite sau tobulo darbo viziją ir griebkitės veiklos – ieškokite tokio darbo. Kad jį rastumėte, galbūt prireiks įgyti naujų įgūdžių, o gal prireiks net studijų – ką gi, Jums viskas įmanoma, juk stengsitės ne dėl ko nors, o dėl savęs.

Toliau – nuovargis ir apatija. Ji atsiranda, kai gyvenime trūksta meilės. Susigrąžinkite meilę į savo gyvenimą. Pradėjusi nuo savęs, skleiskite meilę kitiems. Mes gimstame ir gyvename šiame pasaulyje tam, kad mylėtume ir būtume mylimi. Taigi, mylėkite: save, savo artimuosius, draugus, gyvenimą, gamtą, pasaulį ir Kūrėją, visa tai mums davusį. Pamatykite meilę visame kame: apniukusiame danguje, šaltame bet gaiviame vėjo gūsyje, žalioje žolėje, žvakėje, kurią užsidegate vakarais. Pažiūrėkite veidrodyje į savo akis ir pamatykite jose meilę – sau ir pasauliui. Priimkite šitą meilę su dėkingumu – kaip duotybę, kuria turite dalintis su kitais.

Lieka viršsvoris. Sudarykite grafiką, kuriame aiškiai ir racionaliai būtų išdėstyta, per kiek laiko atstatysite buvusias formas ar įgysite naujas. Tam nereikia sporto klubų ar medicinos centrų – tik noro patikti pačiai sau. Pradžiai pradėkite vaikščioti – toli, kur akys mato. Tuo pačiu turėsite gražaus laiko viską apmąstyti. Pripratusi prie krūvio, pradėkite bėgioti. Ir nebijokite žmonių kalbų – juk viską darote ne dėl jų, o iš meilės sau. Galite papildomai sportuoti namuose – kankinkite save pratimais, pabūdama pati sau tirone. Kankinkite žymiai smarkiau, nei kankinote save ašaromis ir vynu – ši kančia duos kur kas labiau Jums patinkantį rezultatą.

Galiausiai santykiai su draugu. Vyras nėra įrankis moteriai, sprendžiant savo problemas. Vyras reikalingas keistis meile, tačiau kuo šiuo metu Jūs galite keistis, jeigu nemylite net savęs? Todėl Jūsų santykiai ir žlunga. Jie pradės stiprėti, kai sustiprėsite Jūs pati, kai pripildysite save džiaugsmu ir gyvenimo meile, kai būsite pasirengusi augti kartu su kitu ir dalintis su juo viskuo – ne tik savo bėdomis.

Ir pabaigai – atminkite, kad gyvenimas yra žaidimas. Nebūtina jame vaidinti pagrindinio draminio vaidmens. Tiesiog žaiskite gyvenimą ir pajausite to žaidimo malonumą. To žaidimo reikia mokytis visą gyvenimą, kad taptumėte Žaidimo meistre. Aš tikiu Jūsų, Viola, meistriškumu ir linkiu jį pajausti pačiai.

Psichologas
Arūnas Norkus