Niekaip nesuprantu, kodėl juokiuosi arba šypsausi visiškai netinkamose situacijose?

buresKlausimas:

Sveiki. Noriu paklausti Jūsų dėl mane labai gluminančio dalyko. Aš niekaip nesuprantu, kodėl juokiuosi arba šypsausi visiškai netinkamose situacijose. Pavyzdžiui, kalbėdama apie nelaimingą įvykį arba išklausydama kieno nors kito problemas (tuomet ypatingai blogai jaučiuosi). Blogai jaučiuosi ne tik, kai kiti mato mano reakcijas (nors kaip įmanydama save tramdau), bet ir kai būnu viena, perskaitau žinutę sakančia, kad žmogui blogai ir imu šypsotis, nors tikrai jaučiu tam žmogui empatiją ir labai noriu padėti, skaudą širdį. Nepaisant to, šypsausi ir kartais imu juoktis… Pastaruoju metu daug apie tai galvoju ir tai mane verčia jaustis blogu žmogumi ir labai liūdina, nepaisant to, kad žinau, jog darau tai visai to nenorėdama ir nežinodama, kas su manimi vyksta. Turiu teoriją, kad šitaip nesąmoningai vengiu artumo ir parodymo savo tikrų emocijų (užuojautos, skausmo…) arba nežinodama kaip susidoroti su mane apimančiu bejėgiškumo jausmu (kai perskaitau liūdną žinutę arba laišką), bet nesu tikra. Gąsdina mintis, kad galbūt turiu savyje sadistišką dalį, kuriai gera matyti kitų skausmą, nors labai labai nenoriu taip manyti. Žinau, kad šią keistą problemą turiu ne aš viena, tačiau niekaip nesugebu rasti tikslios informacijos. Jaučiuosi sutrikusi. Viliuosi padėsite išsiaiškinti, dėl ko tai vyksta ir kaip galėčiau sau padėti… Ačiū.
Vika (vardas pakeistas)

Atsakymas:

Sveika Vika,
Gerai, kad daliniesi savo sunkumu ir ieškai atsakymų į tau rūpintį klausimą. Suprantu, kad jautiesi sutrikusi dėl savo juoko ar šypsojimosi visiškai tam netinkamose situacijose, ypač kai jos siejasi su nelaimingu įvykiu arba besiklausant kieno nors kito problemų. Rašai, kad blogai jautiesi net ir būdama viena, kuomet skaitydama žinutę, kad žmogui bloga, tu imi šypsotis, o kartais net juoktis, nors ir jauti tam žmogui empatiją bei norą padėti, nes tau skauda širdį.

Panašu, kad tai tave jau slegia ir verčia kentėti, nes rašai, kad tave tai labai liūdina ir verčia jaustis blogu žmogumi ir nežinai, kas su tavimi vyksta. Ir tuo pačiu tu atsakymą turi: nesąmoningai vengi artumo ir parodymo savo tikrų emocijų (užuojautos, skausmo…) ir kai nežinai, kaip tai padaryti bei susidoroti su tave apėmusiais jausmais, pradedi šypsotis ar net juoktis iš tave apimančio begėgiškumo jausmo. Ir tai yra visai normali tavo gynybinė reakcija, ir tu dėl to tikrai nesi blogas žmogus. Nes tokią gynybinę reakciją tikrai turi daugelis mūsų, kaip ir pati esi pastebėjusi.

Yra pastebėtas toks reiškinys, kuomet, atėjus atsisveikinti su velioniu, žmogus prie jo karsto pradeda juoktis ar net kvatotis, kas toje situacijoje visai nedera. Taip reaguoja mūsų psichika į mums sunkiai emociškai pakeliamą įvykį. Ji taip ginasi, o žmogus, tuomet sunkiai galintis susivaldyti, išgyvena dar ir gėdos, kaltės, sumišimo, bejėgiškumo save sukontroliuoti jausmus. Iš tiesų, tai mes giliai savo pasąmonėjė patiriame džiaugsmą, kad tai atsitiko ne mums. Mūsų psichika tarsi surinka: „ačiū Dievui, tai ne aš (arba ne man)“. Tas jausmas ir prasivežia netikėtai, sunkiai kontroliuojamas ir dar netinkamoje tam situacijoje. Tai padeda mums atsiriboti nuo sunkių jausmų, su kuriais nes nesame dar išmokę savyje tvarkytis.

Todėl svarbu būtų kiekvieną kartą, atsidūrus tokiose ar panašiose aplinkybėse, kuomet emocinė išraiška neatitinka situacijos turinio, bandyti sau įsivardinti, kokį būtent jausmą sukėlė. Ką man reiškia patirti šį jausmą? Leisti sau tą jausmą priimti ir su juo pabūti, pastebėti, kokius fizinius pojūčius jis sukelia kūne. Pavyzdžiui, galima pajusti šaltį pėdose, pasunkėjusį kvėpavimą, įtampą skirtingose kūno dalyse, spaudimą krūtinėje, gumulą gerklėje, galvos svaigimą arba veržimą, karštį skrandyje ar pilve ir t.t. ir pan.

Labai svarbu sau tai įsivardinti ir su tuo išbūti. Tikrai nieko neištveriamo neatsitiks, nes tai būdas tą jausmą nuraminti ir kitą kartą jis jau nebebus toks intensyvus, bus lengviau suprantamas. O tai suteikia vidinio saugumo ir atsparos jausmą, kas leidžia vis labiau save pažinus ir priėmus, lengviau tvarkytis su emocijomis bei nepatirti sumišimo, esant bet kurioms aplinkybėms ar situacijoms.

Taigi, linkiu atverti plačiau duris į savo jausmų ir pojūčių pasaulį, kad ir koks džiuginantis ir gąsdinantis jis bebūtų. Linkiu pakantumo bei tolerancijos sau ir tam, kas atsivers. Sėkmės.

Psichologė, kūno judesio terapeutė
Daiva Talijūnienė
santykiupsichologija.lt

1 Response

  1. DANUTA parašė:

    Aciu kad paaiskinot,nes ir man taip pasitaiko

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *