Noriu skirtis, bet graužiu save

Klausimas:

Sveiki. Rašau, nes daugiau nebegaliu, noriu skirtis. Nebemyliu savo vyro. Kartu esam 5 metai, vedę 2 metus. Vaikų neturim. Nežinau ar jis TAS žmogus…
Viskas prasidėjo nuo to, kad daugiau nei prieš metus vyras buvo suabejojęs meile man, tada buvo susižavėjęs kita moterimi, kovojom dėl meilės, ėjom pas psichologę, atrodo, ji buvo padėjus. Bet šiandien klausiu savęs, ar aš jį išvis kada nors mylėjau? Ar tiesiog man buvo gerai su juo? Kai pradėjom draugauti, gyvenau pas tėvus, norėjau kuo greičiau iš jų pabėgti, po 3 mėnesių draugystės apsigyvenom kartu, mano iniciatyva, po dar metų susižadėjom – vėl gi buvo mano spaudimas. Visą laiką labai norėjau vaikų, svajojau apie gražią, idealią šeimą. Vyras tuo metu vaikų nenorėjo, netrukus netyčia pastojau, tačiau įvyko persileidimas, vyras tada pasakė man žodžius kurių turbūt niekada gyvenime nepamiršiu… nesugebėjai išnešioti vaiko…
Po to laiko atšalau, tačiau labai norėjau šeimos. Bandėm vėl planuoti, nepavyko, nusprendėm padaryti pertrauką, kuri trunka iki šiol. Vyras vaikų nenori, o man jau 27 greit, jam 29.
Po metų pertraukos susituokėm, vėl gi mano spaudimu. Susiplanavom vestuves, susituokėm, viskas kaip ir būtų gerai, bet nežinau, ar aš jį išvis kada nors mylėjau. Gal tiesiog galvojau, kad jis bus geras vyras man, kol nepasimaišė ta moteris. Tarp jų nieko nebuvo, išskyrus paprastą draugystę, tačiau jie turėjo tą ryšį, kurio mes niekada neturėjom….
Taigi dabar noriu skirtis, nes tikrai jo nemyliu, jau savaitę gyvenam atskirai, nepasiilgau…. Tikiu, kad yra man skirtas žmogus…. Tačiau kaip negraužt savęs, žinau, kad jį labai skaudinu, bet būti tik dėl to, kad gaila, negaliu…. Tiesiog baigiu save užėst….

Gabrielė

Atsakymas:

Sveika, Gabiele. Jūsų laiškas rodo, kad Jumyse prasidėjo asmenybės transformacijos metas. Jūs analizuojate save ir savo gyvenimą, iš naujo įvertinate ir perkainuojate savo vertybes, savo poelgius, veiksmus ir elgesį, savo protą ir širdį.

Labai šaunu, kai žmogus vystosi – perėjęs įvairius skausmingus išgyvenimus jis tampa brandžiu ir atranda savyje pačias gražiausias bendražmogiškąsias savybes.

Savaime suprantama, kad šitas augimo kelias nėra lengvas. Tenka suvokti gyvenime padarytas klaidas ir jas taisyti. Tenka pripažinti savo trūkumus ir juos kantriai keisti. Tenka skaudžiai suvokti, kad esami santykiai nėra tokie, kokių norime ir esame verti, nes šalia esantys žmonės mums kelia skausmą, o mes keliame skausmą jiems. Tačiau šitas skausmas visada yra apvalantis. Jis būtinas, kad pamatytume, kokias klaidas esame padarę, kur pasielgę ne taip, kaip derėtų.

Taip yra ir su Jūsų, Gabriele, skausmu. Jis kyla dėl sugriuvusių vilčių, dėl žlugusių svajonių. Tačiau tuo pačiu jis parodo, kas trukdo Jūsų laimei, kuriuos dalykus savyje turite keisti, kurių atsisakyti, ko turite išmokti.

Vyro ir moters santykiai grindžiami savęs ir savo meilės dovanojimu kitam. Kad ir kaip būtų gaila, Jūsų su vyru santykiai nebuvo tokie. Jūs neklausėte vyro, ar jis nori dovanoti Jums savo meilę – Jūs ją ėmėte siekdama įgyvendinti savo svajonę apie gražią šeimą. Panašu, kad ir savo meilės jam nedovanojote – tik planus, siekius ir tikslus. Todėl ir nebuvo tų pilve plazdančių drugelių, nebuvo to jausmo, apie kurį apgailestaudama užsimenate rašydama apie vyro santykius su kita moterimi.

Noriu Jums papasakoti pasakojimą apie plaštakę. Kartą vaikščiodamas sode žmogus ant rožės krūmo pamatė mažą baltą kokoną. Jis buvo šiek tiek įskilęs ir pro mažutį plyšelį saulės šviesoje žmogus įžiūrėjo, kad kokono viduje yra graži jauna plaštakė. Visomis pastangomis ji bandė praplėsti plyšelį, bet jai niekaip nesisekė. Nusprendęs padėti, žmogus atsinešė peilį, įkišo jo geležtę į plyšelį, pralaužė kokoną ir ištraukė lauk plaštakę. Padėjęs and delno, švelniai papūtė ir pasakė: skrisk. Tačiau plaštakės sparnai dar buvo per silpni, jos kūnas nebuvo iki galo sustiprėjęs, ir plaštakė negalėjo skristi – tik negrabiai sklęsti žemyn. Ji per anksti išlindo iš kokono. Tik po kurio laiko, pasišildžiusi saulėje, atsigėrusi rožės žiede rasto nektaro, plaštakė papurtė sustiprėjusius sparnus ir nuskrido.

Galbūt ir Jūsų, Gabriele, gyvenime ne viskas vyko sklandžiai tik todėl, kad per daug skubėjote, kad daug kas buvo nelaiku ir per greitai, kad dar nebuvo sutvirtėję Jūsų gyvenimo sparnai, leidžiantys mėgautis didžiuoju Skrydžiu? Priimkite savo situaciją kaip duotybę ir pagalvokite, ką turėtumėte savyje pakeisti, kaip išskleisti save, kad vietoj graužaties ateitų pasitikėjimas savimi, ramybė ir harmonija. Nes nieko nekeičiant, gyvenimas apsisuks ratu ir vėl atsidursite situacijoje, labai panašioje į dabartinę.

Viskas Jūsų rankose – tad sėkmingo skrydžio, Gabriele!

Psichologas
Arūnas Norkus