Noros gyvenimo istorijos: pavasario flirtas0 (0)
Pavasaris..? Pavasaris! Ar tau patinka pavasaris? Aišku, kad ir man patinka pavasaris, tik jau dabar matau, kad kas trečias vaikščioja poromis, lyg netyčiom glaustosi…Vakar pėdinau Gedimino prospektu ir stebėjausi, kaip greitai užsipildė parkelis pas Kudirką (mūsų garsųjį dainių), visi suoleliai apsėsti jaunimėlio – aišku, giesmių jie netraukia ir knygelių tautiškų neskaito… Šiaip šnekučiuojasi po paskaitų ar pamokų (o gal ir vietoj), rūkalioja visi… ir nors visi sėdi ar, tiksliau, tyso ant tų suoliukų.. aš matau ką kitą. Lyg visi sėdi, o aš matau, kad juda, kažką nematomo veikia… ir negaliu įsikirsti, ką aš čia matau… Gal jaučiu? Ne, ir matau, ir jaučiu. Supratau! Veiksmas tai vidinis, toks nubudimas, sumišęs su laukimu, nekantrumu, jauduliu… visi lyg kažko laukia… Ir tas tvyro ore… O aš, kaip sakiau, pėdinu pro šalį, ir negaliu nepagauti sklandančių norų… “Noras -> oras ->ras -> as->sss…“ – pradeda suktis galvoje. O tai tau… kaip susiję žodžiai. Šiandienos mano mantra „Noras ->NORA… S“… bet juk tai apie mane – žaidžiu skiemenimis „No – RAS“…“Ras – neras..?“ O ką aš noriu rasti? Vat vaikštau čia, tame parkelį, suku ratus, stebiu tokį gražų jaunimėlį.. Panašu, kad ir mane kažkas stebi…
Jie tokie laisvi, žiūrint mano akimis. Vat dviese atisistoję beveik šoka, vidury parko, vidury dienos… tiesiog švelniai apkabinę viens kitą, sukasi, karts nuo karto kažką pasisako, vaikinas kužda į ausį, mergina atsako tiesiau, žiūrėdama jam į akis… jei girdėčiau muziką, kurią tik jie abu girdi… bet negirdžiu, tik jų ausyse po vieną ausinuką… Jie dalinasi muzika, – ir man taip gražu, romantiška… Jis sustoja, galantiškai nusilenkia, pabučiuoja jai ranką – dėkoja už šokį (suprask)… O ji tik opt užšoka jam ant kaklo, kojomis apkabina per liemenį (kaip beždžionytė) ir bučiuoja… Hmmm… panašu, kad ji temperamentinga. Paliksiu jau juodu… Eisiu kažkur, kur nors… bet kur… Ką man visa tai primena… Bėgimą. Juk aš pastoviai bėgdavau iš panašių situacijų, kai tik pasijausdavau geidžiama, įdomi.. .Bėgdavau… O dabar nenoriu bėgt. Atsibodo. Nebėgsiu.
Sustosiu ir pastovėsiu. Čia pat. Lyg laukčiau, kad mane kas nors užkalbintų arba pakviestų šokiui…
„Ei, kas norit šokti? Aš jau pasiruošusi. Šokti tango!” – šaukiu sau viduje. Ir girdžiu muziką… tokią gražią, galingą… pradedu matyti vaizdinius… Ir Tave, kuris pasiruošęs mane pakviesti, vesti tango ritmu… svaigsta galva, pagalvojus… Vėl žodžių žaismas… Šiandien žodžiai su manimi flirtuoja… O gal aš pasiruošusi flirtui, hmmm pavasario flirtas… užsuksiu į kavinę, nes noris rašyti…
Antras laiškas JAM, kuris pakeliui… pas mane…
„ – Labas” – sakai Tu.
“ – Labas” – atsakau aš.
“ – Ar sušoktum su manimi Tango?” – girdžiu, – “aš jau noriu šokti…”
“- Tai kodėl nekvieti..?”– šypsausi.
“ – Kviečiu… Nors tango vasaros šokis” – sakai ir šypsaisi.
“ – Man atrodo, kad tango neturi metų laiko. Visi laikai tinka tango…”
Ir pati sau galvoju: “jei tik skleidžias aistra… jei du pasiruošę judėti panašiu ritmu, skirtingu ritmu… jei tu pasiruošęs vesti, aš pasiruošusi sekti tavo judesius, atsiduoti jiems. Atsiduoti! – kaip ilgai to mokiausi. Tiksliau visą gyvenimą mokiausi ko kito – nepasiduot savo aistrai, kontroliuoti jausmus – saikingai pjaustant lyg šventinį obuolių pyragą – taisyklingais, tiksliais gabaliukais, papuošiant kiekvieną šaukšteliu ledų… Ledų rutuliukais… kad nebūtų per karšta… nuo manęs, nuo aistros, nuo atsivėrimo… Saugojau save… O galbūt tave…Kad neprisirištum, neapaktum nuo mano aistros (žmonės sako, kad aistra apakina). Ir aš taip maniau… Kol nepatyriau, jog ji išvaduoja, suteikia sparnus, įkvepia drąsos – pulti žemyn nuo aukšto kalno ir tuomet pasijust skrendant į aukštį ir į gilį tuo pačiu metu… Aistros sparnai begaliniai, jei šalia mylimas ir mylintis žmogus.”
“ – Ei, kur tu? Kur dingai, Nooora? – girdžiu.
„Aš… čia..tik tu dar toli…nejaučiu tavęs…“ – sakau.
Ir klausiu tavęs mintimis: „Ar esi kada patyręs, kai staiga supranti, jog neturi kūno, kad kūnas ne tavo ir net ne kito žmogaus. Tai kažkas tarp tavo ir mano, tai daugiau negu du. Tai, matyt, dvasios sparnai, kuriais taip lengva ir malonu skristi…“
Jau atšalo kava.. Latte… su cinamonu ir vanile… Girkšnoju… Randu rausvą servetėlę ant stalelio, paimu ir rašau:
„Noriu šokti Tango. Ieškau partnerio šokiui. Nieko rimto:) Tačiau… nežinau, kas gali būti rimčiau, nei tango…. Paskambink…….. Nora.“
Ir išeinu… lauksiu skambučio. Ir tegul „ gyvenimas A T S I T I N K A“.
Ramunė Jaliniauskaitė
patyrimoratas.lt
Daugiau Noros istorijų: Pakeliui pas psichologę, Apsilankymas pas psichologę, Noriu mylėti ir būti mylima