Nuolaidžioji tėvystė: jokių paskatų, jokių bausmių, jokių blogai beisielgiančių vaikų
0 (0)

nuolaidžioji-tevyste

Filosofijos daktarė Rebeka Ingliš (Rebecca English), dėstanti Kvynslendo Technologijos universitete švietimo discipliną, naujienų portale Theconversation.com pateikė paaiškinimą, kas tai yra “nuolaidžioji tėvystė” [gentle parenting].

Auklėjant vaikus pagal nuolaidžiosios tėvystės arba, kitaip vadinamo, nuolaidžiojo auklėjimo, principus, tokios priemonės kaip paskatos, bausmės, siekiant paskatinti savo vaikus gerai elgtis, nėra priimtinos. Tai reiškia, kad vaikai nėra papirkinėjami čiulpinukais ar žaislais, o kai kurie tėvai net nevartoja pagiriamiųjų žodžių “gera margaitė/berniukas” ar “geras darbas”, ant vaiko nėra šaukiama, jis nėra gėdinamas prieš kitus. Taip pat pamirškite pliaukštelėjamą vaikui per sėdynę, vaiko statymą į kampą ir motyvuojamuosius/skatinamuosius lipdukus.

Šiandieninėje kultūroje disciplina (angl. disciple reikšia “mokyti”) reiškia daug dalykų. Kai kalbama apie vaikų auklėjimą, tai suprantama kaip vaiko barimas už “blogą elgesį”. Tokia disciplina kaip paskatų ar bausmių naudojimas, slopina vaikų natūralų polinkį bandyti save naujuose dalykuose, ieškoti atsakymų į tam tikrus klausimus, analizuoti situacijas. Jie tiesiog skatinami elgtis taip, kad gautų kokį daiktą, skanumyną arba išvengti bausmės, todėl vaikas neišsiugdo vidinės motyvacijos gerai elgtis.

Nuolaidžiojo auklėjimo principai

  1. Visų pirma dėmesys nukreipiamas į ryšį tarp vaiko ir jo tėvų ar globotojų.
  2. Vaikui yra suteikiama teisė rinktis, vietoj to, kad jam nurodoma, ką ir kaip daryti (pvz., dantis nori išsivalyti prieš apsivelkant pižamą ar po to).
  3. Žaismingas nusiteikimas. Pavyzdžiui, tvarkytis namus galima žaismingai (pvz., pažaiskime žaidimą “Susitvarkom žaislus”), siekiant išsklaidyti įtampą (pvz., žaidimas su pagalvėmis) ir kt.
  4. Jausmai neslopinami, jiems tiesiog leidžiama reikštis. Vietoj to, kad verkianiam vaikui sakyti “ša” ar šaukti “nustok verkti”, tėvai bando kartu su vaiku suprasti, kodėl jį apėmė tokie jausmai.
  5. Dėmesio centre – elgesys, o ne vaikas. Vietoj to, kad priklijuoti vaikui etiketę “blogas” ar “geras”, vaikui paaiškinama, kaip tam tikras jo poelgis verčia tėvus jaustis (pvz., mane erzina rinkti tuos trupinius nuo sofos).
  6. Derybos su vaiku, kur įmanoma. Jeigu jau laikas iš parko eiti namo, tėvai klausia: “Kiek dar minučių/pasisūpavimų iki kol eisim namo?”. Tačiau tėvai turėtų būti lankstūs ir sakyti “ne” vaikui pavojingose situacijose, (pvz., perbėgant per kelią ar liečiant karštą lėkštę) ar kai vaikas gali sužeisti kitus, įskaitant gyvūnėlius (pvz., mušant mane/sesę/tempiant šuns uodegą skauda, neleisiu tau to daryti).
  7. Su vaiku elgiamasi kaip su partneriu. Vaiko nuomonė yra svarbi priimant sprendimus ar atliekant tam tikrus namų ruošos darbus. Tėvai turi atsiprašyti, jei padaro kažką netaip.
  8. Vaikas neverčiamas jausti empatijos kitiems. Pavyzdžiui, jei dėdė Jonas nori apkabinti vaiką, tačiau pats vaikas to nenori, jis neverčiamas to daryti. Taip pat vaikas neverčiamas sakyti “prašau” ar “ačiū”.
  9. Tėvai pasitiki savo vaiku, o jei tėvai pastebi netinkamą vaiko elgesį, jis suprantamas, kaip ženklas, kad kuris nors vaiko poreikis buvo nepatenkintas.
  10. Tėvai leidžia sau pailsėti, kai reikia. Pajutus, kad trūksta jėgų ar kantrybės, tėvai turėtų atsitraukti, atsikvėpti, kad paskui galėtų objektyviai pažvelgti į situaciją.

Šio auklėjimo nauda yra plačiai diskutuojama. Attachment Parenting International sako, kad vaikas išsiugdo jautrumą kitų žmonių poreikiams, nes jis jaučia, kad jo paties poreikiai yra išklausomi ir patenkinami, su juo pagarbiai elgiamasi ir jis yra lygiavertis šeimos narys.

Kiti sako, kad tai gali būti daug pastangų reikalaujantis, bet labiau efektingas auklėjimas, nei tas, kuris pagrįstas bausmėmis ir paskatomis – trumpalaikio poveikio priemonėmis. Amerikiečių rašytojas, vaikų auklėjimo ir lavinimo žinovas Alfis Konas (Alfie Kohn) sako, kad paskatų ir bausmių metodas neskatina svarbiausio – bedradarbiavimo su vaiku. Nuolaidžioji tėvystė skatina vaikus bendradarbiauti su tėvais, mokantis gyventi bendruomenėje ir tapti produktyviais jos nariais. Tačiau reikia nepamiršti, kad tai iš tėvų reikalauja stiprios savikontrolės: reikia žinoti, kada sustoti ir pažvelgti į situaciją iš šono, pamąstyti ir paklausti “Ką mano vaiko elgesys nori man pasakyti?” ir “Ką turėčiau daryti kitaip, kad šis elgesys nepasikartotų?”.

Problemos, susijusios su šiuo auklėjimu, kyla dėl šio tipo tėvystės sąvokos apibrėžimo. Nuolaidusis auklėjimas dažnai painiojamas su liberaliąja ar atlaidžiąja tėvyste. Tačiau pastaroji yra atvirkštinė nuolaidžiajai tėvystei – liberalūs tėvai nenaudoja žodžio “ne”, stengiasi nepravirkdyti vaiko ir visada siekia vaiką patenkinti.

Rūta Mikašauskaitė / manopsichologija.lt

Įvertinkite!
[Balsavo: 0 Vidurkis: 0]

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.